Šylantis oras vis dažniau primena, kad artėja pavasaris. Ne, ne, ne kalendorinis, o jau tas tikrasis, kai viskas aplink atbunda, pražysta ir pakvimpa nauja pradžia. Gamta atsinaujina, nusimeta visą, po žiemos likusį purvą, ir pasiruošia viską pradėti iš pradžių. Deja, apie žmogų to paties pasakyti negalima. O ką jau kalbėti apie visuomenę, kuri, rodos, ne sušvinta ryškiomis spalvomis, o vis dažniau pasirenka tamsių ir niūrių spalvų gamą.
Paklausite, kodėl tokia pesimistiška nuotaika? Nejau man nepatinka šalis, kurioje gyvenu? Nieko panašaus! Gyventi čia gera, tik ramybės neduoda viena klausimas: „kokia ateitis mūsų visų laukia?“. Nekalbu apie tai, kad Lietuvos lenkai stengiasi „užkariauti“ šalį ir kėsinasi į nusistovėjusią tvarką, kad reikalauja kažkokių teisių, kurios prieštarauja Konstitucijai. Bet šį kartą ne apie tai.
Technologijų amžiuje kasdien sunku išsiversti be kompiuterio, todėl natūralu, kad kasdien naršant internete atrandi vis kažką naujo. Taip nutiko ir šį kartą. Ieškodama informacijos, pastebėjau begalę skelbimų, kuriuose pardavinėjama „ateitis“. Pardavinėjamos artėjančios lietuvių kalbos viešojo kalbėjimo įskaitos potemių užduotys: jau parengtos ir laukiančios moksleivių. Tiesa, kaina nedidelė, beveik kiekvienam įkandama.
Taigi, iškilo klausimas: kam tada iš viso yra reikalinga tokia įskaita? Jei mokiniai patys jai nesiruošia, neieško informacijos, o tik mintinai išmoksta tai, ką kažkas jiems sukūrė. Ir labai dažnai tas kažkas būna mokytojos, kurios „spaudžiamos vargo“ bando šiek tiek prisidurti prie atlyginimo. Kai prieš keletą metų buvo pakeista lietuvių kalbos kalbėjimo įskaitos tvarka, net į galvą neatėjo, kaip ji kenks visuomenei.
Pasvarstykime, ko moko tokia tvarka? Vartotojiškumo. Mokiniai mokomi, kad viską galima gauti jau gatavą, paruoštą vartojimui. Jie netiesiogiai mokomi, kad viską, net ir savo ateitį galima nusipirkti. Juk kas seka po to? Nusipirkta paprasčiausia įskaita, nusipirkti egzaminai, netgi nusiperkama šilta vieta aukštojo mokslo įstaigoje (nes juk dabar mokytis gali dažniausiai tik tie, kurių tėveliai turi nemažai pinigų), vėliau perkamas bakalauro darbas ir galiausiai – darbo vieta.
Ir kodėl vėliau stebimės, kad didėja neraštingumas, mokiniai neskaito knygų? Kodėl dairydamiesi į kitas šalis gūžčiojame pečiais, kad Lietuvoje nėra gerų specialistų? O iš kur jų bus, mielieji, jei viską prieš tai gavę už pinigus, jie nemoka vertinti kitų, nežino, ką reiškia dirbti ir kažko pasiekti savo jėgomis. Net Kristijonas Donelaitis XVIII amžiuje suvokė, kad tik sunkus darbas gali asmenybę paversti tapti žmogumi. Deja, kuo toliau, tuo labiau ši vertybė buvo išbraukta iš lietuvių pasąmonės. Kokia valstybė – tokie ir piliečiai. Mokiniai gavo meškos paslaugą, o ką gausime mes visi? Būrį jaunuolių, manančių, kad už pinigus galima nusipirkti ateitį.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!