Jis nė karto niekam neužvažiavo į ausį, bet visi jo klaikiai bijodavo, nes jis siaubingai garsiai rėkdavo tik progai pasitaikius. Kažkas panašaus vyksta Lietuvoje. Kalbu ne apie mūsų miestus ir kaimus, kur daugiau mažiau visi gyvena draugiškai ir bendruomeniškai. Kalbu apie mūsų valdžią, kuriai riksmo terapija daro dideliausią įtaką. Ne pavienio rėkimo, bet riksmo išplėstomis, „teisybe“ švytinčiomis akimis, palydimo apokaliptinių tiradų - a la - „...dabar jau viskas...“, „..jei ne - tuomet viskas žlunga...“, „...kokia gėda...“, „... kaimynai vėl mus pralenks...“ - ir t.t.
Riksmas ir rėkimas - tai daro didžiausią įspūdį valdžios žmonėms, kurie tiesiog akimirksniu gali pakeisti savo ilgai ruoštus planus, kuriems ruošti buvo pasitelkti ekspertai, brangiai apmokami konsultantai ir partijų draugai.
Solidaus auksomedalininko povyza, TV ekrane vos nekibusio į atlapus E.Jakilaičiui finansų ministro išvedžiojimus apie ruošiamus pensijų kompensavimo būdus per kelias dienas numalšino ir pirmūnišką nuomonę pakeitė kilęs riksmas prieš automobilių mokesčius. Gerai, gerai, sako ministras ir jo draugai iš Gedimino vienuolika - nieko čia nedarysime, tik nerėkite.
Viena poniutė per knygų mugę pastatė mašiną į balą ir sutepė savo aukštakulnius, rėkė moterėlė - „kokia gėdaaaa...“. Ir kaip aidas atskriejo pritariantis valdžios balsas - „.. išties gėda, reiktų statyti naują tiltą, tiesiai į „Litexpo“. Galiu lažintis, jei poniutė nesustos rėkti, dejuoti ir eksponuoti purvinų savo „labutinų“, naujas parodų tiltas tikrai atsiras.
Rėkimas veikia ne tik pirmūną finansų ministrą, bet ir pragmatiškąjį kultūros ministrą: užteko parėkti kinematografo cechui apie dideliausias investicijas, einančias pro šalį. Užteko padejuoti apie nepakeliamas kūrybines nacionalinio kino kančias, apie Lietuvos kino belaukiantį Holivudą ir štai - PVM lengvatos kinematografui, mokestinės lengvatos kiną remiančiam verslui.
Ak, jei taip garsiai ir įtikinamai mokėtų rėkti rašytojai, jei apie investicijas sugebėtų raudodami
gražbyliauti dailininkai ar fotografai ir jų cechai, matyt, būtų panašiai pamaloninti. Bet, suprantama, ministrų ausis pasiekia tik garsiausi riksmai. Štai ir aludarių graudžios tirados, dejonės ir aimanavimai išgirsti.
Užteko tiesiog ašarojant paniurnėti apie jau jau uždaryti ruošiamas alaus gamyklas, parėkauti apie be alaus pražūsiančią Lietuvą - ėmė ir sumenko grasinimai - ketinimai iki penkiasdešimt procentų pakelti akcizą alui. Papildomų akcizų beveik nebus. Nes labai jau daug triukšmo. Labai jautri šalis - Lietuva.
Labai jautrūs žmonės jai vadovauja. Bet koks - garsesnis , grubesnis, tiesmukiškesnis žodis - tiesiog išmuša juos, Lietuvos vadovus iš pusiausvyros. Negražu taip patarinėti, bet rėkite. Kas garsiau rėksite - to ir tiesa bus.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!