„Slidinėjome vieną kartą per dieną, tų kilometrų susidarė nemažai, nors anksčiau jų būdavo dar daugiau“, – sako Donata Vištartaitė, kuri dabar su draugais jau treniruojasi Graikijoje ir traukia irklus iš vandens.
– Kaip sekasi Graikijoje?
– Ačiū, neblogai. Čia nešalta, nors dar orai nėra vasariški, neretai ir vėjuoti. Šiluma gerai nuteikia darbui. Tiesa, pirmosiomis savaitėmis vargino nuospaudos ant plaštakų, bet visa tai turim iškęsti, prasidėjus kiekvienam naujam sezonui. Tai visiškai natūralu, nes po žiemos rankų oda atpranta nuo tokio „krūvio“. Nuospaudos grožiui nekenkia.
Treniruočių planas Graikijoje įvairus, neapsiribojame vien irklavimu. Todėl ir nuirkluotų kilometrų skaičius kiekvieną dieną nėra vienodas. Jis vyruoja nuo 20 iki 36 kilometrų. Šiuo metu irkluoju dvivietę ir vienvietę. Artėjant svarbiausioms varžyboms į vienvietę sėsiu vis rečiau.
– Ar stebėjai Sočio olimpines žaidynes, kaip vertini Lietuvos sportininkų pasirodymą jose?
– Žiūrėti televizorių nelabai randu laiko, o mūsų sportininkų startus nuolat sekiau žiniasklaidoje. Manau, kad visi atletai pasirodė gerai: ir čiuožėjų pora, ir Agnė Sereikaitė, labai gerų emocijų suteikė biatlonininko Tomo Kaukėno pasirodymas. Prieš išvykstant į Graikiją, akies krašteliu stebėjau iškilmingą žaidynių atidarymą.
Gerai žinau, kad tokiems grandioziniams renginiams išleidžiami dideli pinigai, ir atidarymas turi būti gražus. Tačiau man labiau patiko Londono vasaros olimpinių žaidynių atidarymas.
– Šią žiemą dalyvavai Lietuvos konceptų irklavimo čempionate Trakuose, kaip sekėsi?
– Sekėsi gerai. Dalyvavau lengvasvorių klasėje ir aplenkiau visas varžoves. Pasiekiau savo asmeninį rekordą (7:01), tas rezultatas nuteikia optimistiškai. Konceptai dabar įaugo į mūsų, irkluotojų, gyvenimą. Negalėčiau teigti, kad jie man patinka, negalėčiau sakyti, kad ir nepatinka.
– Ar sunku ištverti žiemos sezoną, kada norisi irkluoti, o vietoje jo tenka slidinėti ar „irkluoti“ ant konceptų?
– Nėra lengva, irkluoti labai norisi. Tačiau mūsų programa keičiasi, nėra tokia monotoniška, kaip anksčiau, todėl žiemos sezoną kiek lengviau ištveriame. Žiemą mes esame sėslesnės, mažiau kelionių, nėra rimtų varžybų.
– Dar ne taip seniai irklavai vienvietę valtį, ar ją šiemet irkluosi per varžybas?
– Iš pradžių kitokios valties nepripažinau – tiktai vienvietę. Buvau individualistė, mėgau būti atsakinga pati už save. Vienvietę irklavau aštuonerius metus. Tačiau kuo toliau, tuo labiau jutau, kad per svarbiausias metų varžybas jose pasiekti pergales ypač sudėtinga.
Irkluoti porinę dvivietę lengviau, yra didesnis šansas daugiau pasiekti. Iš pradžių bandžiau irkluoti su Lina Šaltyte, bet nieko neišėjo. Dabar su Milda Valčiukaite mes tarsi gimusios kartu irkluoti. O vienvietės neužmirštu, per Lietuvoje vykstančias varžybas mėgstu paįvairinti savo gyvenimą ir sėdu į kitas valtis.
Vienvietė valtis visada lieka mūsų pasirengimo dalimi, nes tobulėti turime ne tik kaip komanda, bet ir individualiai. Šiemet vienvietę tikiuosi irkluoti keliose tarptautinėse varžybose, taip pat mums labai svarbi Lietuvos irklavimo klubų fondo taurės regata Trakuose.
Ši regata mums – tai kaip atranka į nacionalinę Lietuvos rinktinę. Visi sportininkai privalo irkluoti vienvietes arba porines dvivietes.
– Irkluotojams labai svarbi valtis, ar tavoji yra gera?
– Mano atrodo, kad mano valtis labai gera. Tiesa, ji jau ne pirmos jaunystės, nebe tokia daili, tačiau man – kol kas pati sėkmingiausia ir kol kas nenorėčiau jos keisti į kitą. Yra daugybė skirtingų valčių modelių, o aš kažkaip įsitikinusi, jog maniškė tinka idealiai.
Mano valties gamintoja – italų firma „Fillippi“. Tai – vieni iš dviejų populiariausių ir labiausiai vertinamų gamintojų.
– Kiek per metus tau reikia irklų, kas kiek laiko juos keiti?
– Irklų taip dažnai nekeičiame, nebent jie lūžta ar susidėvi. Varžybos vyksta visame pasaulyje, dažnai inventorių reikia gabenti daug ankščiau, todėl mums būtina turėti ne vieną valtį ir ne vieną porą irklų.
– Šių metų birželio 11 d. į duris pasibels tavo pirmasis jubiliejus – 25 metai. Kaip irkluotojai, tai, ko gero, pats tas...
– Praktika parodė, kad taip. Tapau Europos ir pasaulio čempione, sėkmingai pasirodžiau per Londono olimpines žaidynes. Apetitas, kaip sakoma, ateina bevalgant. Su didelėmis viltimis žvelgiu į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes.
Manau, kad 25 metai tarp irkluotojų – tik pradžių pradžia. Mūsų sporto šakoje neretai vyresni nei 40 metų atletai sėkmingai dalyvauja tarptautinėse varžybose. O ir aš pati jaučiuosi taip, tarsi dar daug ką turiu išmokti, kad tikrai dar nepasiekiau savo galimybių ribos.
– Ar per ilgalaikes treniruočių stovyklas su tavimi būna ir draugas, žinomas Estijos irkluotojas Valerijus Prosvirninas?
– Jeigu treniruotės ar varžybos būna arti, tai Valerijus dažniausiai atvažiuoja. O jeigu toliau – tenka pabūti atskirai.
– Kada grįši į Lietuvą?
– Kovo pirmosiomis dienomis, bet tik rumpam – savaitei. Po to – vėl į Graikiją. Ir taip – visą pavasarį. Planuojame dalyvauti Pasaulio taurės pirmo etapo varžybose Sidnėjuje bei Piediluko regatoje Italijoje. Vėliau pasirengimas vyks Trakuose.
