Režisierė kviečia visus apsilankyti trečiame jos ir pačiame perspektyviausiame darbe, kuriame bus galima pamatyti šiuolaikišką problematiką dėl lygybės ir dviejų jaunuolių pasipriešinimą tėvų sukurtai sistemai.
Apie ką mes čia…
Paprastas vaikinas Deividas ir iš pasiturinčios bei intelektualios šeimos kilusi Džeidė vieną dieną atranda vienas kitą. Jie įsimyli ir atsiduoda visoms žemiškoms pagundoms. Viskas klostosi gerai, kol mergina nesupažindina Deivido su savo tėvais. Įtarus Džeidės tėtis perkanda vaikiną ir skyręs šiek tiek laiko pasikapstymui po vaikino praeitį sužino vieną paslaptį, galinčią sugriauti įsimylėjėlių santykius…
Kūrinio vidus
Pasižiūrėjus filmo anonsą, kuris šią banalią ir saldžią istoriją pateikia labai jau intriguojančiai, galima susidaryti įspūdį, kad tokiu būdu filmo kūrėjai užsimanė privilioti į kino sales vaikinų gvardijas. Sprendžiant iš anonso, tai kartu turėjo būti ir trileris. Deja, tenka nuliūsti ir dar kartą nusivilti melagingais anonsais, kurie sugeba savo vaizdais ir pateikimu pritraukti žiūrovus pasižiūrėti filmą kino teatre.
Viena iš filmo bėdų yra ta, jog scenarijus visiškai laužtas iš piršto. Jau tiek kartų galėjome stebėti panašios tematikos filmus (nekalbant jau apie klasikinius šedevrus), užtenka prisiminti per keletą paskutinių metų pasirodžiusias juostas, ir iš karto suprantame, kad nieko naujo nebuvo pateikta. Netgi atvirkščiai, viskas banaliausiu būdu nukopijuota iš kitų tokios pačios tematikos juostų, todėl filmas tampa visiškai nepatrauklus ir tiesiog nuobodus, nes galiausiai suprantame, kas mūsų laukia toliau. Blogiausia, kad pats filmas tėra 1981 metų juostos perdirbinys, todėl originalumo stoka matoma plika akimi.
Filme pasakojama apie dviejų jaunuolių iš skirtingų socialinių sluoksnių meilės žaidimus ir jų potraukį vienas kitam. Kalbėti apie patį meilės jausmą nereikia, nes čia jo kaip ir nėra. Viskas primena susižavėjimą, bet tikrai ne meilę. Kartu, pagrindiniams filmo herojams ir jų laimei trukdo ne kas kitas, o pats Džeidės tėtis, kuriam nepatinka, kad jos numylėtinė dukra, pirmūnė ir skaistuolė, prasideda su kažkokiu nusmurgėliu iš gatvės. Iš dalies, tai gyvenimiškos dramos atspindys, kai atsiranda trečias, lendantis į asmeninį dvejų žmonių gyvenimą. Iš kitos – tai šiek tiek sutirštintos spalvos dėl pačios situacijos, kurią mums pateikia režisierė.
Viskas atrodo per daug gražiai, kad būtų tiesa. Pats veikėjų portretas atrodo pernelyg keistas. Taip, suprantama, kad merginas traukia blogiukai ir jos nori išbandyti kažką naujo, neregėto, tačiau atsižvelgus į pačios Džeidės veikėją, ekrane rodomi visiškai netikroviški jos poelgiai. Skaistumo įsikūnijimas, kuris mokosi vien tik dešimtukais, praranda savikontrolę vaikino glėbyje, kuris tikrai nelabai tinka jai pagal socialinį sluoksnį. Pats vaikinas irgi pateikiamas pernelyg gerai. Vienintelis įtikinamas filmo herojus – Džeidės tėtis, kuris bent jau sugebėjo atitinkamai pasirodyti ekrane, kad žiūrovas patikėtų jo išsakytomis tiesomis. Visi kiti herojai filme neatskleidžia. Jie tik egzistuoja ekrane, todėl jų buvimas nesuteikia filmui stiprybės.
Juostos dramatiškumas verčia žiovauti, nes beveik visą rodymo laiką tas per tą patį, lyg tai būtų dar viena „Saulėlydžio“ dalis. Netrūksta ir atviresnių scenų, kas šiek tiek padailiną nykią filmo aplinką ir bent jau šioje vietoje žiūrovams neleidžia nuobodžiauti. Kaip banaliai beskambėtų, sekso scenos šiame filme yra stipriausios ir pateiktos labai subtiliai. Čia režisierei reikėjo sustoti ir sukurti švelnesnį filmą su erotikos elementais, tai bet jau būtų galima susikoncentruoti ties lytiniu jaunuolių gyvenimų, kuris čia atskleistas labai vangiai. Pati idėja ir buvo į tai sukoncentruota. Nereikėjo eiti aplink ir išdidžiai skelbti pamokslą apie meilės jausmą ir jo svarbą kiekvieno žmogaus gyvenime.
Filmas pasibaigia lygiai taip pat, kaip ir buvo pradėtas. Be intrigos, be kokios nors įtampos ar išradingesnio siužeto. Juosta tampa dar vienu dideliu žanro nusivylimu ir galiausiai bus užsimiršusi tarp kitų panašių filmų, kuriuos kino kūrėjai štampuoja kas metus, siekdami pasipelnyti iš naivių žmonių.
Techninė juostos pusė
Garso takelis vienintelis filme pakelia nuotaiką. Dėl kai kuriose scenose pagyvintos atmosferos netenka visą laiką sėdėti ir stebėti to paties monotoniško vaizdo. Jis yra pagražintas muzikine palyda, todėl ne taip jau ir baisu kino ekrane žiūrėti šią banalybe. Prie to prisideda ir garso montažas. Visai neblogai suderintas pateikiamų muzikinių kompozicijų garsas, kuris, kaip dramai, puikiai tinka.
Kitas, įdomesnis filmo koziris – visai pakenčiamas operatoriaus darbas. Detaliai apčiuopiamos filmo smulkmenos ir tam tikri objektai padaro iš pateikiamos istorijos bent jau vizualiai akims malonų produktą, kuris būtų buvęs pavykusiu, jei ne toks silpnas scenarijus ir pačios siužetinės linijos pateikimas.
Montažas labai nykus, todėl pati siužetinė linija atrodo kaip vienas ilgas klipas, propaguojantis seksą, vaizdai jame prastai „sulipdyti“, gadinančiais peržiūrą savo nuobodžiai vystoma istorija. Kai kurias scenas reikėjo išvis išbraukti iš bendro konteksto, tada ir pats filmas būtų gyvesnis.
Aktorių kolektyvinis darbas
Aktorius Alexas Pettyferis, labiausiai žiūrovams (žiūrovėms) žinomas iš vaizdingo pasirodymo filme „Magiškasis Maikas“, sukuria savo patį romantiškiausią ir dramatiškiausią vaidmenį. Žinoma, filme jis atrodo šiek tiek susikaustęs, tačiau bendras vaizdas ir jo aktoriniai sugebėjimai leidžia net iš taip banaliai pateikiamo personažo išspausti šiek tiek daugiau. Dėl šios priežasties jo vaidmuo visoje juostoje yra pats ryškiausias.
Alexo scenos, na, ir lovos partnerė, tik kylanti Holivudo būsima žvaigždė Gabriella Wilde, filme pasirodo irgi visai neblogai, tačiau filmuotis ją pakvietė tikrai ne dėl vaidybinių sugebėjimų. Angeliško grožio mergina vien tik savo pasirodymais sugeba pritraukti vyrišką dėmesį. Kas matė filmą, supras apie ką kalbama. Iš vaidybinės pusės, jos veikėja yra silpniausia.
Antraplaniai filmo aktoriai irgi suteikia juostai šiek tiek rimtumo. Filme pasirodžius Bruce‘ui Greenwoodui ir Robertui Patrickui, peržiūra pasidaro šiek tiek malonesnė. Kartu pagrindinius veikėjus papildo ir jaunesnės aktorių kartos atstovai Rhysas Wakefieldas, Emma Rogby ir Anna Enger. Visi jie, nors ir nesukuria kokio nors įspūdingo pasirodymo, tačiau bent jau užpildo filme matomas spragas. Personažų portretai neatskleidžiami, tačiau bent jau iš vizualios pusės malonu į juos žiūrėti.
Verdiktas
„Begalinė meilė“ – tai dar vienas skystas ir niekuo neišsiskiriantis romantinės tematikos atstovas, savo banaliausiu siužetu ir labai nykiai pateikiama uždraustos meilės istorija visiškai neatskleidžiantis nė vieno iš pagrindinių filmo herojų vidinio pasaulio. Blogiausia, jog filmas tėra dar ir blogai pastatytas 1981 metų juostos perdirbinys, kuriame režisierei jį statant tiesiog pritrūko fantazijos.
Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 4/10
Techninė juostos pusė – 6/10
Aktorių kolektyvinis darbas – 5/10
Bendras vertinimas: 5/10