Su vyru kartu esame 14 metų. Susituokę 4 metus. Prieš 5 metus buvome pasukę skirtingais keliais. Tiesiog jis pasakė, kad išblėso meilė. Negalim būti kartu, nes manęs nemyli. Kadangi butas buvo jo, turėjau išeiti. Gyvenom atskirai, bet jis nuolat norėdavo su manimi susitikti, klausinėdavo su kuo aš bendrauju ir kaip man sekasi. Nors žinojau, jog jis susitikinėja su kita, nes rasdavau meilias jųdviejų žinutes, vis tiek jį prisileisdavau prie savęs. Išsiskyrimą išgyvenau labai sunkiai. Visur mačiau tik jį. Po metų jis pasakė, jog norėtų vėl būti su manimi. Tada greitai viskas vyko. Pasipiršo. Pradėjom planuoti lėliuką ir po pusmečio su pilvu tuokiamės. Buvo labai gražus laikas. Gimus pirmam vaikui ypatingai mus globojo, mylėjo. Po pusantrų metų gimė mergaitė. Ir atrodo, kad nuo tos dienos viskas apsivertė, nors ir labai mus visus mylėjo. Vaikus ir dabar labai myli.
Bet mes pradėjome labai nesutarti, nebesusišnekėjom, laiko sau neskirdavom. Po mergaitės gimimo, po pusantrų metų jis pakėlė prieš mane ranką. Ale aš jį išvedžiau iš kantrybės. Nesutarėm ir toliau. Bardavomės dėl smulkmenų. Jis man nuolat vadovauja, kaip žmona turi tvarkytis šeimoje. Nors esu be galo tvarkinga, rūpestinga. Neišeinu niekur. O jei noriu išeiti susitikti su draugėm išklausau moralo, kad niekas nesutvarkyta, vaikų rūbai nesudėlioti ir t.t. Vakaras praeidavo skausmingai. Nes grįžti bijodavau, kad nerėktų. Kartą su draugėm vakarojom, jis paprašė nupirkti alaus kai grįšiu. Aš jo nupirkau ir dar pusvalandį su draugėm užsikalbėjom. Grįžus gavau barti, kodėl vėluoju atvežti alaus, nes prasidėjo sportas. Ir vėl nekalbadieniai. Praėjo metai, nesikeitė niekas. Jei nepritardavau jo nuomonei, o savosios negalėdavau išsakyti, nes jis nuolat mane pertraukinėdavo. Prie visų tiesiog negaliu pasakyti nė žodžio, nes nuolat esu sukritikuojama. Vaizdas toks, jog tyliu ir nieko nesakau (o nesiginčiju todėl, kad man ištarus žodį kyla konfliktas). Prieš kelias dienas pakėlė ranką vėl ir tą padarė jau prie vaikų. Jis yra pasakęs, jog jei jam nepaklusiu, muš mane, išmes visus mano daiktus ir t.t. Jis ir dabar nori, kad išeičiau iš jo namų, kad į butą mano nėra nieko įdėta, na o vaikus turiu palikti jam. Nuolat jaučiu baimę. Sutriko sveikata. Aplinkiniams atrodom tvarkinga, ideali šeima. Prašau Jūsų patarimo, kaip turėčiau elgtis.
Ačiū
KAIP GYVENTI SU TIRONIŠKU VYRU
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas:
Labas vakaras,
Taigi, jūsų santuoka tęsiasi pakankamai ilgai. „Gražūs santykiai“ išblėso, o prisirišimas liko. Todėl išsiskirti nei vienas iš jūsų nenori. Nors ir teigia jūsų vyras jau antrą kartą, kad jūsų nemyli, tačiau pati matote, kaip jis elgiasi tikrovėje. Po pirmo išsiskyrimo negalėjo be jūsų išlaikyti, o ir jūs negalėjote. Tikriausiai ir dabar atsitiktų tas pats : išeitumėte jūs iš jo vėl, ir vėl jis jus bandytų susigrąžinti. O jūs ir sutiktumėte.
Taigi, ryšys , kuris jus jungia, yra abipusė priklausomybė. O tokiame ryšyje neretai įsiviešpatauja ne lygūs, o tirono ir aukos santykiai. Kaip elgiasi jūsų vyras, taip elgiasi visi tironai. Jie sumenkina savo antrąją pusę, laiko ją savo nuosavybe, nesiskaito su savo žodžiais. Žinoma, ne visuomet. Kai tirono nuotaika gera, jis gali savo antrąją pusę ir pagirti, ir ko nors malonaus padovanoti.
O kai bloga - gali aprėkti ar net sumušti. Neretai liepia nešdintis, tačiau daugiau tam, kad patikrintų, ar jūs iš tiesų prie jo prisirišusi. Tuo tarpu jei bandytumėte nuo jo pabėgti- pagautų ir dar nubaustų.
O kaip elgiasi aukos, irgi pakankamai atpažįstama. Aukos jaučiasi taip, lyg svarbiausias gyvenime žmogus ir būtų tironas. O ji, auka, gyvena tam, kad tam tironui būtų gera. Todėl auka atsisako savo interesų arba labai juos apriboja. Savo nuomonės neišsako, nes bijo pykčio. O kai tuos savo interesus paskubomis patenkina, tai dar labiau bijo savo antrosios pusės- kad nerėktų ir nemuštų, kad neišvarytų. Nes kur ji, beteisė auka, eitų? Kaip tironas nuo aukos, taip ir auka nuo tirono jaučiasi priklausoma . Kas netrukdo to tirono patyliukais keikti, burbėti ar svajoti išsilaisvinti - kai jau labai prispaudžia.
Kai tironas mato tokį aukos elgesį, jis tik įžūlėja. Jame gimsta sadistiniai impulsai - dar labiau auką pažeminti. Juk pats jis, tironas, taip niekad nesižemintų, taigi, kokios pagarbos gali būti vertas toks niekingas padarėlis, kaip auka? Jei joje pasimatytų savigarba, tai galima būtų garbingai pasigalynėti. O jei ji savęs negerbia- tai kokio dar elgesio ji nusipelnė? Reikia dar labiau auką pažeminti, kad savo menkumu ji dar labiau pateisintų sadistinį elgesį su savimi.
Štai ir gaunasi, gerbiama D., kad už aukos ir tirono santykius tiek pat atsako tironas, kiek ir pati auka. Todėl skųstis savo vyru, dūsauti ir kankintis dėl to, kad kankiniesi- reiškia ir toliau už- savo būseną jokios atsakomybės nesiimti. Ir tiesiog tempti savo gyvenimą su viltimi, kad kada nors jis pasibaigs. O vaikai gal turės geresnį likimą, tuomet jūs bent dėl jų pasidžiaugtumėte. O gal dar pomirtiniame gyvenime ateis atpildas. Jūsų vyras eis į pragarą, o jūs- į skaistyklą. O galbūt, kaip šventoji kankinė, netgi į Rojų.
Tokį elgesį dažnai pateisina , o gal net ir palaiko jūsų vidinės elgesio taisyklės. Tos, kur susiformavo jūsų tėvų šeimoje. Kas iš jūsų tėvų palaikydavo tironišką ar aukos elgesį? Kas jus išmokė priklausomybės santykiuose? Tokiu būdu dar vaikystėje jus įsisavinote sutuoktinės rolę. Ir išmokote, kokią rolę turės atlikti būsimas vyras. Dalis atsakomybės už šias roles- jūsų, o dalis- jūsų tėvų. Taisyklės, kuriomis jie vadovavosi, gali šiai dienai jums netikti, riboti jus. Tad kam jų laikytis?
Todėl jei jūs klausiate, kaip jums toliau gyventi išlaikant senas roles- atsakymas paprastas: taip pat. Neįmanoma gyventi kitaip, jei jūs prieš savo rolę nemaištaujate. O jei maištaujate, bet labai neryžtingai , tai ir gaunasi tas pats. Maištas turi būti nuoseklus, ryžtingas, ir eiti iki galo- tuomet jūsų nedrąsūs bandymai išsikovoti teisę į drauges virs kryptinga politika. Su pilna savigarba ir ryžtu.
Tai atrodo šitaip :
1. Jūs imate labai save gerbti prisimindama geriausius savo poelgius ir stipriausias savybes;
2. Jūs imate drąsiai kalbėti apie tai, ką manote, jaučiate, ir ko norite;
3. Jūs mate laikytis tiesiai, pagarbiai ir užtikrintai;
4. Jūs nesilaikote senų ribojančių jus taisyklių .
Tik tokiu atveju ir galima sudaryti su tironišku žmogumi lygius santykius. Ar jis tuomet liks tironu? Su jumis- ne. Jis tiesiog negalės to padaryti. Arba jis pasikeis arba paliks jus visiems laikais. Aukšta savigarba neleis jums užduoti klausimo, kurį, kaip galima numatyti jūs dabar užduosite: o tai kaip aš išgyvenčiau be jo? Na negi aš IŠ TIKRŲJŲ taip surizikuočiau ir jį palikčiau ? Aš- surizikuočiau likti be buto ir su vaikais?
Taip, gerbiama D.Jūs surizikuotumėte , liktumėte ir išgyventumėte. Ir gyventumėte tikrai geriau, nei likdama aukos vaidmenyje. O jei jūs pasirenkate likti ten, kur esate- jūsų valia.
Pagarbiai,
Olegas Lapinas
Turite problemų? Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.
