Mėgstu stebėti visus ir viską aplink save ir kas už kokių dogmų stovi. Ir ką pastebėjau, jog už kiekvieno įsitikinimo stovi savas „nukvakėlis“, ištraukęs iš visos visatos ir gyvenimo dainos vieną žodį ir tarsi užstrigusi juostelė kvaksi vieną ir tą patį: „žaliavalgystė“, „žaliavalgystė“, „veganizmas“, „veganizmas“ arba „aš nevartoju cukraus“, „aš nevalgau druskos“, „aš negeriu kavos“ ir t.t. ir pan. „Reperiai“. Ne kitaip. Vaikšto po to pabalusia oda ir nesuprasi, ar čia saulė, ar mėnulis šiandien ne tas. Tik ne druskos trūkumas organizme.
Maistą suvokiu kaip dovaną mūsų kūnams šioj žemėj. Valgyti, mano akimis, tai su kiekvienu kąsniu jausti palaimą ir dėkingumą už tai, kad galiu pajausti skonį.
Pažiūrėkime, kaip dauguma valgo. Jeigu valgo namuose, tai būtinai įsijungia televizorių. Kitaip gi neįmanoma. Televizorius ir dar būtinai pageidautina, kad tuo metu rodytų žinias. Oooo, kriminalines tai iš viso. Palaimų palaima. Gėris tiesiog. Jeigu valgo restorane ar kavinėje ir jeigu valgo vienas, tai būtinai skaito laikraštį, naršo telefone naujienas ar skaito vietinį kavinės reklaminį brukalą.
Jeigu valgo keliese, tai būtinai reikia aptarinėti kokius nors reikalus, skolas, ligas, pažįstamų skyrybas ir kitus nepriteklius. Mmmm, tikiuosi, suprantate, kad ironizuoju. Nors esu sau prisiekusi, daugiau nenaudoti šiam gyvenime ironijos. Nepatinka man ji. Daug bėdų yra pridarius. Bet ne apie tai. Kartais išlenda silpnybės, nors tu ką.
Esminis dalykas, manau - visai ne ten žmonija sutelkusi savo dėmesį. Mmm, į maistą. O kodėl į maistą? O jeigu pabandytume padaryti kitaip. Dėmesį nuo šiol pradėtume sutelkti į savo sąmonę ir į save. Ką tai reiškia?
Sugrįžkime į pačią pradžią. Kadangi nei vienas nesutikome to, kuris sukūrė pasaulį, visatą, pabandykime įsivaizduoti. Štai jis „sėdi“ ir kuria. Kuria pasaulį, kuria mus. Kuria maistą... Mmmm, kuria cukrų, druską, kuria žmonių sąmonėj idėją atrasti kavą, kuria gyvulius, kuria žmogaus idėją papjauti kokį gyvulį, kad šis atrastų idėją jį po to karštai pačirškinus ant ugnies praryti. Kaip manote? Ar kūrėjas sukurdamas kiekvieną šio pasaulio šapelį, idėją, gyvį, būtybę kažkur suklydo?
Aš galvoju, kad ne. Viskam yra paaiškinimas. Tik ne visada žmogaus sąmonė turi galią viską suprasti. Bet stengiantis, galima pabandyti tai suvokti. Mano akimis, viskas yra tobulai apgalvota, visi mes sukurti tobulai ir harmoningai. Tačiau panašu, kad vaikystėje kažkuriais savo gyvenimo metais „užglušiname“ viską, kas mums yra duota žinoti, viską, ką atsinešame su savo gimimu, tarsi, ištriname iš sąmonės. O jeigu neištrintume? Įsivaizduojate, kiek neišmanymo metų sutaupytume?
Kiek „sutaupytume“ kūnų ir neišsipildžiusių pakaruoklių, kiek nusikaltimų sumažintume. O ypač Lietuvoj. Nes sąmoningumas pasireikštų visame kame. Ypač suvokime, kad gyvenimas - tai dovana. Kad gyventi be galo gera. Kad vietoj pykčio ir baimių galime paskęsti meilėj ir palaimoj. Bet.
„Užglušintas“ protas ir sąmonė ne taip lengvai atsikvoši. Kai kurie atsikvoši per blogus įvykius, ligas ir netektis. Nes tik tada kažkas žmogaus viduje įvyksta, nuo ko pasaulis pradeda rodytis savas, artimas ir mielas. Ir pasirodo, net čia galima gyventi. GYVENTI – ne egzistuoti ir reikia. Mes visi sutverti GYVENIMUI, o ne bet kaip dienų „prastūmimui“. Tą reikia leisti sau suvokti.
Todėl grįžtant prie mitybos ir maisto, prie „galima“ ir „negalima“. Įsivaizduokime, kad esame nušvitusios sąmonės. Ar mums tokios būsenos gali kažkas paaiškinti, kas galima, kas ne? Kas sveika, kas nesveika? Kiek miegoti, kiek ir kaip sportuoti, kiek laiko skirti darbui, ką ir kiek mokytis? O gal padės vaistai? Ooo, čia iš viso fantastinis verslo raktažodis. Bet apie tai kada nors vėliau.
Mano sąmone, viskas, kas sutverta praryti, yra kūrėjo dovana. Ji apgalvota geriau nei mes galėtume įsivaizduoti. Tačiau mūsų darbas – išmokti atpažinti, ką mums reikalia praryti, o ko - ne. Ir kaip tai padaryti. Ryjant maistą - nekimšti į save blogų žinių ir aplink skambančios blogos informacijos, nemintyti blogų, piktų minčių, negalvoti tuo metu apie savo baimes, pyktį ar pavydą kažkam. Tiesiog valgant susikoncetruoti į maisto skonį.
Įsivaizduokime, ką vidaus organai „galvoja“, kai kąsnį į skrandį „atvejame“ su laiminga mintim, su pasigardžiavimu, su skonio pajautimu. „Laimingas kąsnelis“, nesvarbu, ar padruskuotas, ar pacukruotas, ar ką tik išdaigintas „ypač sveikas“ saulėgrąžos daigelis, ar ant grotelių pakepinta kalakuto krūtinėlė, užgerta kavyte ar 100 gr brendžio.
Įsivaizduokime, jei visa tai patenka į mūsų kūną su šviesiom mintim, su palaima ir padėka už skonį, už galimybę tai pajausti. Kaip manote? Ar gali toks kąsniukas atneštį į Jūsų kepenis „vėžį“ ar akmenuką į inkstą? Toks laimingas, laimingas kąsniukas. Kuriam Jūs padarote vietos organizme virškinimui, nepergrūdate skrandžio, tiesiog nuryjate kelis laimingus kąsniukus, tol, kol pajausite, kad pasisotinote. Juk ne šunys esate, esate žmonės, todėl saiko jausmą turite. Šuo gali ir ėsdamas nudvėsti, jei nebus „stop“ su ėdalo pasiūlymais. O žmogus turi sąmonę, kur įsiklausęs į save, gali laiku pajausti, kad „man jau gana“, „mano laimingi kąsniukai jau susirado vietelę skrandyje, kitiems kąsniukams jau nėra ten vietos“.
Sąmoningas asmuo klausosi į save ir stebi viską, kas vyksta aplink. Tai reiškia, kad jis neprunkščia iš pykčio, kai mieste vienas po kito raudoni šviesoforai ar reikia įleisti į savo važiuojamą kelio juostą prieš pat nosį išnirusį automobilį. Tai reiškia, kad jis pasigarsina muziką ir klauso patinkančią dainą, bando įsiklausyti į dainos žodžius - o gal juose atsakymas, kur man reikia pakreipti šiandienos sprendimus? Gal raudona šviesoforo šviesa skiria man laiko pabūti su savimi, apgalvoti sprendimus ir įvykius, pastebėti ženklus?
Sąmoningai gyvenantis žmogus iš visko gauna naudą. Nes jis suvokia, kad viskas kas vyksta, vyksta ne be reikalo. Todėl sąmoningo žmogaus nenužudysi su maistu, kad ir kokiom etikėtem „sveikas“ - „nesveikas“ jis kažkieno pavadintas. Sąmoningas žmogus pasitiki viskuo, kas sukurta, seka savo pojūčius, išsiugdo jautrumą, neleidžia jo užglušinti, nes suvokia, kad tai jo varomoji jėga į laimingą gyvenimą. Sąmoningas žmogus aiškiai žino, ką, kiek ir kada jam valgyti, kiek jam užtenka miego valandų, kiek dirbti, sportuoti, leisti laisvalaikį, rinktis vienokį ar kitokį situacijos pasirinkimą.
Kas varo vėžį tiesiogine to žodžio prasme į žmonių kūnus? Mano sąmone, vėžys – tai ne druskos, cukraus, „E“ ar mėsos perteklius organizme. Vėžys – tai mylimo žmogaus neištartas „myliu“, artimųjų neapkabinimas ir nepalaikymas, kai to tau labiausiai reikėjo, bet labiausiai - savęs nekoordinavimas nesąmoningose žmonių iššauktose situacijose, artimojo neapkabinimas, kai jam to labiausiai reikėjo, neištartas „myliu“ asmeniui, kurį tu myli metų metus, leidimas savyje keroti baimėms, leidimas sau neleisti svajoti ir netikėti svajonėmis, leidimas sau pykti už tai, kad kitam sekasi, atrodo, geriau, leidimas sau pavydėti kitam, leidimas sau nepastebėti visatos tobulumo ir harmonijos, leidimas sau pamiršti save, leidimas sau laikytis įsikibus į kažkieno sugalvotas ir primestas dogmas, leidimas sau nebūti savimi, leidimas sau veikti kitaip nei kužda ten kažkur giliai ir tyliai šnabždantis dar niekur per stebuklą nedingęs vidinis balsas, leidimas sau būti nesąmoningam tokiu būdu pasirenkant savo gyvenimo nekontroliavimą.
Būti savim. Nustebti, kokie esate nuostabūs ir nepakartojami būdami savimi. Kiek jumyse yra tobulo grožio. Kiek jūs kiekvienas sutvertas darbui, kuris jums patinka. Kiek jumyse yra tobulos išminties ir palaimos gyventi gražų ir nuostabų gyvenimą. Viso to linkiu. Atradus save, pamilus save gyvenimas tampa gražus. Tampa aišku, kokius pasirinkimus daryti bet kur, mityboje, darbe, karjeroje, santykiuose, net buityje. Nes viskas tampa jautru, viską jaučiate patys, kas jums tinka, kas netinka, ką priimti, ką atmesti. Kas skirta tobulai jums. Jūs visa tai tiesiog žinote.
Jei mėtysit, mėtykit obuoliais. Juos labai mėgstu. Iš kiaušinių beveik nieko negaminu.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!