Ekonomistas Raimondas Kuodis eilėje savo straipsnių ir pasisakymų teigia, kad kaštų ir naudos analizė žinoma jau iš užpraeito šimtmečio. Mano nuomone, jeigu kalbėsime apie kaštų ir naudos analizės taikymą viešajame sektoriuje, tai realiai ir plačiai ji buvo pradėta taikyti tik prieš trisdešimt metų pirmiausia anglosaksiškose valstybėse, kuriose individualizmas, materializmas ir pragmatizmas visada pirmaudavo prieš kontinentinės Europos kolektyvizmą, administracinę teisę ir dvasinę-filosofinę pasaulio sampratą. Taip, Naująja viešąja vadyba pasekė ir kiti Vakarų kraštai, tačiau ne visi vienodai. Kai kurie, kaip, pvz. prancūziškai kalbančios šalys ar regionai atvirai ją ignoravo. Per tą netrumpą Naujosios viešosios vadybos taikymo laikotarpį išaiškėjo ne tik jos pranašumai, bet ir trūkumai, pasimatė ribos, kurių visuomenės neturėjo peržengti, jeigu norėjo turėti ne formaliai, o realiai veiksmingą viešąjį administravimą.
Pagal apibrėžimą Naujoji viešoji vadyba reiškia privataus verslo metodų taikymą viešajame administravime, tačiau būtent dėl to ir formuojasi privataus ir viešojo intereso supriešinimo sąlygos ir apskritai grėsmė viešojo sektoriaus egzistencijai. Naujajai viešajai vadybai reikia viršinstitucinių kontrolės ir kiekybinių skaičiavimų specialistų, kurie visada viską paskaičiuotų, ir jie gali padidinti, o ne sumažinti biurokratų skaičių. Be to, kaip galima apskaičiuoti socialinio darbuotojo paslaugų namuose efektyvumą – ar pagal principą „daugiau paslaugų per mažesnį laiką su mažesnėmis sąnaudomis“ ar pagal tai, ar iš tikrųjų Jūsų klientas liko patenkintas paslaugomis netgi per ilgesnį laiką ir su didesnėmis sąnaudomis? Net Lietuvos mokslinėje literatūroje yra pasirodę eilė tikrai vertingų straipsnių, kurie kritiškai analizuoja Naujosios viešosios vadybos patirtis ir teoriją. Čia tenorėčiau atkreipti dėmesį į ydingą ekonomiškumo ir iš esmės tik kiekybinių rodiklių puoselėjimą pagal Naująją viešąją vadybą. Šalutiniai jos veiksniai – dehumanizacija ir vartotojiškumas, kurie ir be Naujosios viešosios vadybos Vakaruose buvo stiprūs, o gal dėl to Naujoji viešoji vadyba ir buvo pasirinkta. Naudojant ekonomizuotą retoriką individas yra tiesiogiai redukuojamas iki prekės statuso valstybės ir organizacijų atžvilgiu, taip patvirtinant vartotojiškumo kaip postmodernios visuomenės bruožo persismelkimą į valstybės valdymo sferą.
Ar galima Naujosios viešosios vadybos ir beatodairiško vartotojiškumo samplaiką pakeisti geresne, pažangesne alternatyva? Klausimas ne tik retorinis, bet ir svarbus dabarčiai bei ateičiai – po neo-liberalizmo ekonominės krizės, kuri nuvilnijo per Vakarų pasaulį prieš kelis metus ir besiplečiant kultūrinei-moralinei krizei, kuri įsisiūbavo Vakaruose prieš kelis dešimtmečius, kai buvo pasikėsinta į gerovės valstybės pamatus, reikalinga naujo tipo – skaidri ir atvira sistema, kuri skaidrumą, teisingumą, demokratiją, bendradarbiavimą, socialinę kokybę ir socialinę atsakomybę statytų į pirmą, o įvairius kiekybiškai išmatuojamus rezultatus – į antrą planą. Ne tik kiekybiškai išmatuojami rezultatai, bet ir procesas turi būti svarbus viešųjų paslaugų kokybei pasiekti. Aišku, kaštų ir naudos analizė turi būti įgyvendinta, bet nauda turi būti „matuojama“ pirmiausiai kokybiškai, o tik po to – kiekybiškai, ypač jeigu kalbame apie viešąjį sektorių. Veiksmingumas, kaip tikslų pasiekimo laipsnis, socialinis teisingumas, lygybė ir etika turi pirmauti prieš ekonomiškumo ir kiekybinio efektyvumo siekį. Toks jau teoriškai besiformuojantis modelis yra. Tai - Naujasis viešasis valdymas (New Governance), kuris pasižymi aukščiau išvardintais principais. Į jį gręžiasi viešojo administravimo teorinių ir praktinių konferencijų organizatoriai, žiniasklaida ir kai kurie politikai. Dėmesys naujajai paradigmai yra dar nepakankamas, mažai siūloma konkrečių Naujojo viešojo valdymo įgyvendinimo metodų, bet „ledai jau pralaužti“, Naujojo viešojo valdymo diskursas suformuotas. Naujajam viešajam valdymui svetima ekonomizuota kalba.
Būtų gerai, kad be ekonomistų kitų socialinių mokslų atstovai plačiau įsijungtų jį interpretuojant ir pagrindžiant. Sumaterialėjusiame post-modernistiniame pasaulyje yra svarbu didinti Naujojo viešojo valdymo įtaką, kad moralaus ir dvasiškai turtingo politiko, valdininko, mokslininko, žurnalisto ar eilinio piliečio balsas būtų girdimas. Gal tai skamba kaip savotiška T. Moro ar T. Kampanelos utopija, bet be tyresnio ir dvasiškesnio vadybinio normatyvinio modelio įgyvendinimo jokie pokyčiai korupcijos mažinimo, etikos, tikro, o ne formalaus pliuralizmo ar nevyriausybinių organizacijų veiklos aktyvinimo kryptimi yra neįmanomi. Senoji, vartotojiška, materialistinė Naujosios viešosios vadybos paradigma išsisėmė, naujoji dar nesusikūrė, tačiau jos pradiniai elementai, bent jau teorine prasme, yra apčiuopiami ir matomi.