Tai pasakojimas apie oficialiai pirmąjį motociklininkų klubą įsikūrusį nepriklausomoje Lietuvoje, kuris iki šiol menamas ne vien todėl, kad jis buvo pirmasis. Jo įkūrėjas Ramūnas - Munis „Biker Baltics LT" sutiko papasakoti apie prieš 23 metus Vilkaviškyje veikusį pirmąjį motociklininkų klubą -MAR'ą.
XX a. devintojo dešimtmečio antrojoje pusėje motociklizmo judėjimas Lietuvoje labai suaktyvėjo. Šiandien sunku vienareikšmiškai pasakyti, kas tapo šio reiškinio katalizatoriumi.
Neabejotinai įtakos turėjo „perestroika". Sovietinė sistema kiek atleido varžtus - pradėjo atsirasti užsienio periodikos leidinių ir videofilmų salių, kurios iki tol buvo nelegalios. Galima tik spėlioti, kiek širdžių tuomet pavergė motociklu lakstantis Melo Gibsono personažas filme „Pašėlęs Maksas" (ang. „Mad Max"). Visa tai buvo nepažįstama, nematyta, todėl tik dar labiau svaigino ir žadino vaizduotę. O jeigu dviratės transporto priemonės audrino protą dar nuo vaikystės...
Daugelis prisimena, kad „Harley-Davidson" anuomet skambėjo tiek pat nerealiai, kaip mėnuleigis „Луноход", o baikeriai ir jų gyvenimo būdas videofilmuose, rodomuose kasetiniu vaizdo magnetofonu „Электроника ВМ-12", tikroviškumu ir pasiekiamumu prilygo Briuso Ly (angl. Buce Lee) piruetams.
Kad ir kaip ten būtų, baigiantis 10-ajam dešimtmečiui motociklininkai „krutėjo" jau visoje Lietuvoje. Beveik kiekviename miestelyje daugiau ar mažiau organizuotai, bet visuomet nelegaliai būrėsi „rokeriais" vadinamų aplinkinius piktinančių, miliciją siutinančių ir motociklais važinėjančių jaunuolių grupelės. Retas jų turėjo vairuotojo pažymėjimą, tvarkingus motociklo registracijos ar techninės apžiūros dokumentus. Tai nebuvo maištas ar piktybiškas įstatymų pažeidinėjimas, tiesiog toks buvo laikas, kai į motociklą ir jo jaunąjį vairuotoją buvo žiūrima ne rimčiau, nei į jaunystės šėliones, bet dažnai - šiek tiek įtariai.
Kitas motociklizmo judėjimo pradžios liudininkas prisimena, jog tuomet vietoj motociklininko šalmo dėvėjo karinį, kuris buvo panašus į Antrojo pasaulinio karo nacių šalmą, ir dėl to nuolatos sulaukdavo milicijos „dėmesio", keletą kartų važiuojantis buvo „pavaišintas" gumine lazda. Yra tekę ir milicijos skyriuje aiškintis, jog tai - ne nacių šalmas.
Nauji motociklai kainavo brangiai, nors pagal tuometinės visuomenės nuostatas jais važinėjo mašinos neišgalintys nusipirkti „varguoliai" arba sovietinės visuomenės paribiuose buvę „rokeriai". Motociklas kaip transporto priemonė, remiantis prakutusiųjų standartais, buvo stumiamas į užribį, neturėjo beveik jokios vertės, todėl senų, apleistų ar niekam nereikalingų motociklų buvo nemažai. Tuo, žinoma, naudojosi „rokeriai", nes likimo valiai palikti motociklai reiškė nemokamas arba pigias atsargines detales, kurių nesunkiai buvo galima rasti kone kiekvienoje daržinėje, sandėliuke ar garaže. Kartais pavykdavo rasti net ir visai neblogą, „kolegų" ne iki galo nurinktą, po dulkių sluoksniu pasislėpusį ir net nepaliestą motociklą, kuris tapdavo „donoru" ne vienam motociklui, kol būdavo išnarstomas iki paskutinės detalės.
Pasitaikydavo atrasti ir gana retų ikikarinių DKW, NSU, BMW ar net „Harley-Davidson" motociklų. Vieną tokį buvo nuspręsta „atgaivinti", tačiau trūko detalių. Tada jaunuoliai laišku kreipėsi į „Harley-Davidson" gamyklą, klausdami, kur galėtų gauti reikalingų atsarginių dalių antikvariniam motociklui. Kaip atsakymą gavo katalogą, kuriame buvo tai, ko jiems reikėjo, tik kainos buvo doleriais. „Prisimenu, kad prisirinkau detalių už 600 dolerių. Turėjau susitaupęs pinigų ir nusprendžiau, kad man reikia tų dalių. Ne motociklistai, išgirdę apie tokią sumą, vadino mane bepročiu. Nuėjau į tuometinį banką padaryti pavedimo, bet ten niekas nežinojo, kaip pervesti pinigus į JAV. Teko specialiai važiuoti į Vilnių, pirkti kažkokį čekį ir jį laišku siųsti pardavėjui, kuris jį išsigrynino ir man atsiuntė detales. Gaunu siuntinį, o ten - „harlio" chromuotos detalės. Visi tiesiog apakę buvom...", - juokiasi pašnekovas.
Tiesa, restauruojant motociklus kildavo nemažai problemų, nes iš skirtingų motociklų detalių surinktą motociklą buvo sunku įregistruoti, tam reikėdavo surasti šeimininką ir drauge su juo atvažiuoti į registravimo centrus. „Labai durni įstatymai buvo: reikia surasti žmogų, motociklo šeimininką, nuvažiuoti - o ten eilės baisios, sėdi vienas piktas milicininkas ir rašo. Jei nepatiksi, pasiųs toliau ir - pamiršk savo registraciją. O mums iš Vilkaviškio į Marijampolę reikėjo važiuoti, ten didžiausios eilės", - pasakoja Munis.
Dažnas 9-ojo dešimtmečio kartos motociklininkas prisimena visas šias problemas, kaip ir šiandien nesuprantamus draudimus važinėti didesnėmis grupėmis nei po 3 motociklininkus. Tikėtina, jog tai buvo bandymai pažaboti besikuriantį motociklininkų judėjimą, kuriame sistema įžvelgė kažkokių pasipriešinimo ar nepaklusnumo grėsmių.
Teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad tokiems nuogąstavimams pagrindo buvo, nes roko besiklausantys, juodais odiniais rūbais besirengiantys ir motociklais lakstantys „elementai" tikrai nebuvo geriausio sovietinio jaunimo pavyzdys, tokio įvaizdžio toli gražu neatitiko. Bet jie nevykdė nusikaltimų, atvirai nekonfrontavo, todėl rimtesnių pretenzijų, išskyrus kasdienius „buitinius" priekabiavimus, milicijos pareigūnai „rokeriams" negalėjo turėti.
9-ojo dešimtmečio viduryje sistema buvo pernelyg susirūpinusi savo išlikimu, prasidėjęs persitvarkymas pažabojo ideologinių ir jėgos struktūrų įrankius ir, pagaliau, noro bei intereso vaikytis motociklininkus, bręstant ir vėliau vykstant gerokai rimtesniems įvykiams, sistemos vietininkai nebeturėjo. Palyginti su kitomis problemomis, kurių atsirado prasivėrus „perestroikos" „šliuzams", „rokerių" klausimas buvo smulkmena. Tačiau tarsi antrame plane atsidūrusiems motociklininkams atsirado galimybių veikti legaliai, atstovauti savo narių interesams ir juos ginti. Tiesa, supratimo, kaip dera tai daryti, buvo nedaug, dažniausia gana paviršutiniško, bet užteko vien žinojimo, kad „galima", ir ledai pajudėjo.
Iki tol Vilkaviškio motociklininkai jokio oficialaus statuso, žinoma, neturėjo ir negalėjo turėti, tačiau iš Vakarų pasiekiantys žurnalai, kurie keliaudavo iš rankų į rankas, jau buvo suformavę baikerio įvaizdį, kurio viena sudėtinių dalių buvo liemenė su klubo emblema. Nors tuo metu niekas termino „spalvos" nevartojo, nes paprasčiausiai nežinojo, vaikinai sumanė tokią pasidaryti ir vilkėti kaip skiriamąjį ženklą. Pradžiai reikėjo pavadinimo.
„Vienam draugeliui sakau: sugalvok pavadinimą, tai ir sugalvojo - „Motociklas, alus ir rokas (MAR)". Prie trumpinio MAR pridėjom galūnę, ir išėjo MAR'as. Su emblemomis tuo metu niekas nevažinėjo, bent jau nemačiau. Vilniuje ir Utenoje mačiau „rokerių", bet neprisimenu, kad būtų buvę su emblemomis. Galbūt jie tiesiog egzistavo, bet nei pavadinimo, nei emblemų neturėjo", - motociklininkų judėjimo ir MAR'o pradžią prisimena Ramūnas-Munis. Emblemos idėjos autorius Alvydas-Bizas tuo metu buvo grįžęs iš tarnybos sovietinėje armijoje ir dirbo Dailininkų sąjungoje, taigi buvo susipažinęs su paišymu ir įvairiomis atlikimo technikomis, ir idėjos realizavimas neužtruko.
„Nebuvo iš ko nusižiūrėti, neturėjom pavyzdžių. Į galvą atėjo giltinės, kaip mirties, simbolis, kažkoks motociklas... Padariau gal 15 vienetų antsiuvų. Siūdavom iš jūreivių kelnių - nupiešiau piešinį, šilkografijos trafaretą padariau ir perkėliau ant audinio. Viskas buvo paprasta." Tikslaus narių skaičiaus šiandien nebeprisimena nė vienas, tačiau abu mano, kad jų buvo tiek, kiek emblemų - apie 15.
Iš archyvinių fotografijų matyti, kad MAR'o nariai savo emblemas, arba antsiuvus, nešiojo ant kairės rankos žasto, skirtingai nei daugelis yra įpratę „spalvas" įsivaizduoti ant striukės ar liemenės nugaros. Paklaustas, kodėl buvo priimtas toks sprendimas, Munis mini anuos informacijos vakuumo laikus. Jie tarsi žinojo, kad klubui reiktų nešioti emblemas, bet „spalvų" nešiojimo taisyklės tuomet dar buvo už pažinimo ribų. „Ant nugaros ar ant rankos - koks skirtumas, svarbu matyti", - nesureikšmina Munis.
Abu prie MAR'o steigimo prisidėję motociklininkai šiandien sako, jog tuo metu klubo įkūrimui pernelyg daug reikšmės neteikė, ir teigia, kad svarbiausia buvo važiuoti ir drauge leisti laiką. Antra vertus, pripažįsta: „Kai visi užsideda vienodą emblemą, atsiranda tam tikra tvarka, vienybė. Tai buvo graži idėja. Jokių taisyklių nebuvo, niekas nieko neprivalėjom, tik, jeigu važiuoji kartu, nepalik kito bėdoje vieno. Nebuvo nieko privalomo - nori važiuoji, nori nevažiuoji. Kiekvienas buvo laisvas žmogus. Visi, kas prisimena tuos laikus, jaučia nostalgiją MAR'ui. Oldschool'as buvo - senoji mokykla. Rinkdavome senus motociklus, taisydavom... Prie ežero gavome patalpas, ten rengdavome šokius. Kurį laiką tos patalpos buvo mūsų „club house'as".
Šiame „Biker Baltics LT" numeryje MAR'o įsikūrimo dokumentai visuotiniam motociklininkų bendruomenės dėmesiui pateikiami pirmą kartą.
MAR'o steigėjai iki šių dienų išlaikė ne vien originalius marškinėlius, bet ir klubo emblemos eskizą, pagal kurį beveik prieš ketvirtį amžiaus buvo pagaminta klubo atributika. Emblema, šiandien pelnytai galinti papuošti virtualų Lietuvos motociklizmo istorijos muziejų, tuomet sulaukė netikėto dėmesio iš Vakarų. „Kadaise į rankas papuolė baikerių žurnalas „In the Wind" (liet. „Vėjyje"), aš nufotografavau mūsų emblemą ir laišku nusiunčiau, tai jie man atsiuntė 20 „žalių" ir du žurnalus. Dar susirašinėjau su eiliniu amerikiečiu, kuris atsiųsdavo man marškinėlių. Vienąkart jam tą emblemą išsiunčiau, o vėliau mačiau nuotraukoje kažkur ant jo striukės prisiūtą", - prisimena Ramūnas-Munis ir prideda, jog MAR'o emblema ir šiuolaikinių klubų „spalvų" kontekste gėdos nepadarytų.
„Klubas gyvavo 4-5 metus. Aš pasitraukiau, kiti dar kurį laiką važinėjo su emblemomis. Po to atsibodo rusiška technika, užėjo sunkūs laikai. Vieni susipirko „normalesnius" motociklus, kiti išsibėgiojo po kitus klubus", - kiek su apmaudu apie klubo gyvavimo pabaigos priežastis svarsto Munis, kuris šiuo metu motociklo neturi, bet net neabejoja, kad tai laikina ir kad motociklas jo gyvenime tikrai bus. „Motociklas visada nuramina protą. Tai motociklo esmė."
„Kas įstojo mokytis, kas sukūrė šeimas, ką kiti rūpesčiai užgulė - taip pamažu ir „išsivaikščiojom". 2000 metais sušaukėm susirinkimą, norėjome atkurti MAR'o veiklą. Beveik visi buvusieji susirinko, išskyrus kelis, kurie tuo metu užsienyje dirbo, bet buvo nuspręsta MAR'o neatkurti", išsiskyrimo priežastis vardina Munis. Paklausti apie galimybę atsikurti ir tęsti veiklą, motociklininkų klubo nariai beveik sutartinai purto galvas ir sakosi nematantys prasmės, nes MAR'o laikai jau seniai baigėsi. Tegul jis lieka kaip gražus prisiminimas apie jaunystės idealus, kurie, jų manymu, nerastų vietos šiandieniniame baikerių pasaulyje.
Kaip akcentuoja pirmojo motociklistų klubo nariai, tai buvo draugų sambūris, neturėjęs įstatų, hierarchijos ir kitų šiandieniniams klubams būdingų atributų, bet vienijamas pomėgio motociklams. MAR'as netapo Lietuvos motociklizmo judėjimo pradininku, nesukūrė tradicijų - ir net neturėjo tokių pretenzijų, tiesiog jam teko garbė būti pirmuoju ir tapti Lietuvos motociklizmo istorijos dalimi. Negalima atmesti galimybės, jog ilgainiui atsiras, galbūt ir ne vienas, klubas, kuris galės ar mėgins užginčyti šį MAR'o „titulą", tačiau juk tam ir skirtas šis viešas kalbėjimas, kad kuo tiksliau ir išsamiau sudėliotume Lietuvos motociklizmo istorijos dėlionę. Kaip bebūtų, MAR'as amžininkų atmintyje visuomet liks nepakartojama ir, svarbiausia, atsitikusia jaunystės svajone.
