Prieš ir po
Savo širdies gyvenimą fiksuoju dviem etapais... Tai yra iki meilės ir po didžiojo išsiskyrimo, kuris įvyko jau prieš penkerius metus.
Prieš... Tai buvo laisvas gyvenimo etapas, kuomet ieškojau merginos, ieškojau meilės ir nuotykių.
Nors buvau jaunas, kuklus vaikinas iš kaimo didmiestyje ir trūko pinigų, pasitikėjimo savimi genai darydavo savo, todėl merginų užtekdavo.
Viena pažintis pakeitė viską... Prasidėjo meilė, baigėsi laisvas gyvenimas ir sekė džiaugsmas, juntant moterį šalia, kurios nenorėjau paleisti, kuri tapo mano pasauliu. Kas per daug, tas nesveika, todėl intensyvi meilė dėl per didelio savininkiško sukaustymo išėjo.
Po...
Tada man buvo 28-eri. Didžiulis skausmas, nevykę bandymai susigrąžinti meilę ir ėjimas iš proto dėl vienatvės, ilgėjimasis prarasto žmogaus. Pasaulis subyrėjo. Prisimenu kaip dabar tuos žodžius, kuriuos pasakiau draugui, kai guodžiausi dėl sugriuvusio gyvenimo: „Pamatysi, jau po poros savaičių aš turėsiu merginą, kurią vėl mylėsiu“.
Ir tuomet prasidėjo etapas, kuri tęsiasi iki šiol.
Merginų buvo daug... O širdis viena. Bandymai užkimšti kažkuo tą didžiulę atsivėrusią skylę ir tuštumą baigdavosi dar didesne tuštuma... Nes tai ne ji... Nes nėra jausmo.
Vienatvė - tai tas variklis, kuris leidžia sutelkti tau visas jėgas, kad kažką prisitrauktum prie savęs. Tu nenori vėl jaustis vienišas, o tokiais atvejais „padeda“ internetinės pažintys.
Visagalis internetas... Ten užmegzti pažintį labai paprasta. Tai patogu, tu žinai, kad didžioji dalis ten esančių moterų yra pasiruošusios ir trokšta santykių, dauguma jų - vienišos ir išsiilgusios meilės, tau nereikia baimintis, kad tave pasiųs, kad iš kampo išlįs jos kvadratinis draugas... Keletas nuoširdžių žodžių ir tu jau turi jų telefono numerį, susitikimas, ir greičiausiai jau kitą vakarą ji tavo lovoje. Tačiau jau kitą rytą tu vėl mieliau renkiesi vienatvę, nei buvimą šalia žmogaus, kuriam nejauti nieko.
Skausmo ir netekties laikotarpis praėjo. Viskas atslūgo, tačiau vienintelė ištikima draugė, vardu vienatvė, liko šalia.
Kai ilgą laiką esi vienas ir dedi didžiules pastangas, kad taip nebūtų, nori nenori pradeda viską analizuoti, dėlioti į lentynas... Kyla tik klausimas - „kodėl?“.
- buvo pažintys internete (lengviausia susipažinti, bet čia yra kaip prekybos centras, kur visi turi savo prekinę išvaizdą, susiformavusią kainą ir laukia geriausio pirkėjo, kuris pateisins visus jų lūkesčius ir beveik 100 proc. atitiks juos pačius, kur visi ieško kas geriau... Jei kažkuo neįtikai, visada yra daug alternatyvų);
- buvo pažintys iš draugų rato (šitos pažintys turi didžiausią potencialą, nes sieja draugai ir aplinka, šitos pažintys buvo išsivysčiusios į pusmečio santykius);
- buvo pažintys klubuose (čia daugiausiai netikrumo, nes moterys, kurios ir šiaip susilaukia daug dėmesio, ateina šiaip pasilinksminti, pasimaivyti ir sulaukti dar trupučio dėmesio... Mažiausiai natūralumo);
- į bažnyčią vaikštau retai;
- parduotuvėje pažinties užmegzti nepavyko. Čia didžiausia nežinomybė – ištekėjusi, neištekėjusi, su draugu, be draugo. O jei atstums? Tuomet bus sugadinta ir apsipirkimo nuotaika.
Buvo atvejų, kuomet aš susižavėjau, bet nesusižavėjo manimi, buvo ir atvirkščiai. Buvo atvejų, kuomet buvo tik seksas, buvo atvejų, kuomet iš karto nesusižavėjus, mėgini pamilti, bet tai nepasiteisino...
Spėlionių daug, tačiau atsakymas - vienas ir jis manyje, giliai, ten kur mano organizmą „varantis“ raumuo susitraukinėja 76 kartus per minutę.
Ugnelės akyse - jos turi būti... Aš išmokau prisivilioti moteris, išmokau būt su jomis, tačiau niekada nebuvo nieko tikro, nes aš natūraliai nei vieną iš tų kartų nebuvau tikras... Nei karto neįstengiau pajusti jausmo, kuri įveiktų visas priežastis, trukdančias būti su mergina. Išmokau užpūsti vienatvės ugnį, tačiau po tokio užpūtimo vienatvės žarija kaskart įsiliepsnoja vis stipresne ugnimi.
Patarimas tiek merginoms tiek vaikinams, siekiantiems susirasti sau artimą žmogų: būkite natūralūs, nekelkite didelių reikalavimų ir klausykitės jausmo, o ne proto balso.
Mes visi laukiame savo antrosios pusės - to idealo, kurį turime susiformavę ir išpuoselėję, kurį siejame su gražiausiomis dar įvyksiančiomis gyvenimo akimirkomis... Bet kas sakė kad jis/ji yra? Tai ne saulė ir ne mėnulis, kuriuos atitinkamai matome šviečiant dieną ir naktį ir kurių buvimo paneigti negalime.
Man mintyse kaip palyginimas visada iškyla mano kaimas, kur gyvena viso labo 300 žmonių ir kur daugiau nei pusė yra laimingai susiporavę iš to paties kaimo - ar likimas taip sudėliojo, kad jų antrosios pusės gimė toje pačioje gyvenvietėje? Ar buvote kada nors miške ir grybaudami nuėjote kelis kilometrus, o grįžote tuščiais krepšiais? O gal buvo atvejų, kuomet toli nėję, pritūpę vienoje vietoje pririnkot pilnus krepšius?
Aš žinau, kad tokių žmonių kaip aš tiek moteriškame, tiek vyriškame pavidale yra daug... Ieškančių ir nerandančių. Bet gal sumenkinkim savo norus ir sustiprinkim žmogišką ir natūralų gerumo jausmą, kuris labiau duoda, nei reikalauja?
P.S.: esu vienišas
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Esate atsidūrę panašioje situacijoje? Norite pasidalinti nuomone su kitais skaitytojasi? Tai galite padaryti žemiau: