„Mums gal ir nepriimtina, bet nuo pat kūdikystės vaikai turi atskirus kambarius, miega atskirai. Pavyzdžiui, taip daro mano sesuo, kuri yra ištekėjusi už vokiečio ir gyvena Vokietijoje. Močiutėms gal atrodo, kaip tokį mažą vaiką galima atskirti, bet jie įpranta ir gerai jaučiasi, žino, kad tai jų teritorija. Nuo pat mažens vaikai turi savo pareigas, tačiau jos nėra primygtinai grūdamos“, - iš užsienio parsivežtais įspūdžiais dalijosi Tarptautinių ryšių ir turizmo specialistė.
Išbando savo kailiu
I. Šidlauskienė pastebėjo, kad vaikams leidžiama daryti ką jie nori net labai pavojingose situacijose. „Pavyzdžiui, plaukdami laivu, vaikai, jei nori, gali žaisti ant grindų ar pasižvalgyti per laivo kraštą. Jie gali iškristi, tačiau tėvai nieko nesako, tik atidžiai stebi. Jam leidžiama pažinti pasaulį pačiam, išbandyti ir žinoti, kas tai yra“, - pasakojo I. Šidlauskienė. Vaikas nėra auklėjamas dirbtinai: „Taip nėra, kai jam pasakoma, daryk taip, o tėvai elgiasi priešingai. Yra tiesiog gyvenimas kartu su vaiku. Jis viską mato, dalyvauja, stebi ir įsirašo viską į savo „kompiuterį“. Vaikas modeliuoja savo elgseną natūraliai, nes jie juk beždžioniukai – kopijuoja tėvų gyvenimą“.
Kojinės - ant lempos
Lankydamasi svetimose šalyse, savivaldybės darbuotoja pastebėjo, kad ten vaikai yra drąsesni: „Gal dabar jau kitaip yra, bet pas mus dar iš tarybinių laikų išlikę, kai vaikai bijo atsiskleisti, paklausti. Nors jie yra smalsūs, bet jį dar užgniaužia. Užsienyje vaikai yra labai drąsūs, nesivaržydami klausia ir svetimo žmogaus“.
Pašnekovė mano, kad, kita vertus, toks auklėjimas lietuviams kartais atrodo per daug liberalus. Jai teko lankytis švedų šeimoje, kur šešiolikmečio vaikino kambaryje išvydo tikrą „bordaką“: „Kojinės, kelnaitės kabo ant lempos. Pas mus nė viena motina nesusilaikytų ir lieptų tuoj pat susitvarkyti. Bet Švedijoje vaikų kambarys yra jų zona, jie turi teisę tvarkyti savo gyvenimą kambaryje kaip nori“.
Lydi į klubus
Nors kiekviena šeima vaikus auklėja savo nuožiūra, tačiau kiekvienai šaliai yra būdingi stereotipiniai auklėjimo būdai. Pavyzdžiui, anglai savo atžalas nuo pirmųjų dienų moko išskirtinio mandagumo ir santūrumo. Anglų jaunuolis niekada nenutrauks kalbančiojo ne tik suaugusiojo, bet ir bendraamžio. Tiesa, tik suaugusiųjų akivaizdoje. Anglų vaikai išsiskiria nepriekaištinga britų tartimi ir gestų nebuvimu, nes gestikuliavimas šioje šalyje laikomas prasto tono požymiu. Nuo mažens jie pasižymi „subtilaus angliško humoro pradmenimis“ ir pokalbyje gali įterpti ironiškų pastabų. Anglų šeimų atžaloms neleidžiama dalyvauti suaugusiųjų pokalbiuose, pramogose.
Priešingai yra Jungtinėse Amerikos Valstijose - mažyliai lydi savo mamas į restoranus, kokteilio vakarėlius ar netgi į naktinius klubus. Svarbiausias amerikiečių mamų devizas – vaikas joms neturi sudaryti nepatogumų. Nuo pat kūdikystės tėvai moko atžalas užmigti savarankiškai savo kambaryje. Savarankiškumas amerikiečių šeimoje yra viena didžiausių vertybių. Daugelio JAV mažųjų vaikystė prabėga prie televizoriaus ekranų, tačiau tėvai nemato čia nieko blogo, nes ir patys taip gyvena.
Laisvi ir išlepę
Švedijoje vaikams uždrausta taikyti net menkiausias fizines bausmes. Mažieji švedai yra gana nepriklausomos asmenybės. Mokyklą jie pradeda lankyti tik nuo septynerių metų. Čia jiems, be tradicinių dalykų, dėstomi ir seksualinės kultūros pagrindai. Po vienerių metų pogimdyminių atostogų švedės moterys privalo dirbti. Tuo metu namuose su vaikais sėdi tėčiai.
Šešėlinis matriarchatas klesti ir Graikijoje. Čia paskutinį žodį visada taria mama. Prie mažųjų graikų auklėjimo visada prisideda močiutės. Apskritai graikai beprotiškai myli tiek savus, tiek svetimus vaikus, todėl dažniausiai jie būna labai išlepinti.
