Taip pat svarbus dalykas - veiksmo ir pokyčių generavimas. Pats generavimo faktas. Man asmeniškai labai svarbu, kad pirmasis valstybinis prezidento vizitas būtų į kokią Daniją ar Vokietiją verslo ir prekybos klausimais, o ne į Gruziją ar Ukrainą papasakoti, kaip sekėsi mums gintis nuo „ruso“.
Šiame mūsų valstybės raidos etape, man būtų tinkamesnis kandidatas į prezidentus, kuris būtų pajėgus generuoti pokyčius ir veiksmą. O mūsų tauta yra toks nuostabus sutvėrimas, kad mums būtinai reikia žmogaus, kuris mus įtikintų, kad mes kažką galime. Ir tada mes galime. Visada galime. Garantuotai galime.
Net Vytautas Landsbergis yra panašiai pasisakęs apie lietuvių tautos specifiką, ir tai jis kildina iš Tarpukario Lietuvos socialinio „talkos“ mentaliteto. O jeigu nebūna tokio žmogaus, kuris sukviestų liaudį į talką (o kad „talka“ vardan bendro gėrio pavyktų, reikia suspėti pakviesti visus be
išimties ir asmeniškai), tai prasideda pavydas ir žiūrėjimas vienas į kitą.
Kodėl jį pakvietei į talką, o manęs ne? Viską supratau, apgauti mane norėjote? Vadinasi, jis jums tinkamas į talką, o aš jau ne? O juk dalyvavimo talkoje esmė yra ta, kad aš sudalyvavęs talkoje pas kaimyną, galiu tikėtis, kad ir jis ateis ir pas mane į talką „bulvių kasti“. Ir tada viskas taip gerai „einasi“, rodos, kaip „iš pypkės“, nors dirbom, rodos, tiek pat, kiek ir be talkų ruošimo būtume dirbę (šitą palyginimą yra pateikęs Vytautas Landsbergis).
Toks yra vienybės žydėjimo Lietuvoje mechanizmas. Ta vienybė kartais tikrai būna, bet jos žydėjimo procesas, kaip matot, labai subtilus. Bet įmanomas, labai gerai suorganizavus gerą talką. O kuriančioji politika, kurią siūlo dalis kandidatų į prezidentus, Lietuvoje yra ypač sveikintinas dalykas, bet regimas ir apčiuopiamas rezultatas gali būti pasiektas, tik atsižvelgus į šitą Vytauto Landsbergio išmąstytą ir pateiktą „lietuviškos talkos suruošimo“ pavyzdį.
O tas lietuviškasis talkos suorganizavimas, manyčiau, turi būti kuo labiau pompastiškas, su būgnais ir dūdom. Tada lietuviams atrodo, kad jie dirba kaip bajorai, o ne carinės baudžiavos baudžiauninkai. Ir nemanau, kad čia kažkas blogai, jeigu nuo to gerai autiesi. Tokiu principu Lietuvoje tikrieji pokyčiai tiktai ir kuriami. Abejoju, ar yra kitokia reali „kuriančioji metodika“ didelio masto pokyčiams, kad tie pokyčiai apimtų visą Lietuvą, kaip valstybę ir tautą. Apimant tuos, kurie yra ir Lietuvoje, ir užsienyje. Galbūt ir yra kitokia metodika, nežinau, bet šita metodika apimtų visą Lietuvą.
Vienijimo procesas - kaip geras geros talkos organizavimas. Ir čia kalba eina jau ne tik apie Vilnių, Kauną ar Klaipėdą. Bet ir apie Londoną, Oslą, Frankfurtą, Dubliną, Babtus, Trakų rj. vienkiemius, Šilutės rj. bažnytkaimį. Na, suprantate, ką noriu pasakyti. Be Landsbergio „talkos“ rezultatas būtų tik iš dalies. Nes mes visi tokie išskirtiniai, ir aplink visą pasaulį apkeliavę, Oksfordus baigę, kad susišnekėti - be šansų. Ir tik „talkos mechanizmas“ mūsų galvose yra daugmaž toks pats pas visus lietuvius. Gera gyventi „in the „United States of Lithuania“. Vienybė, pasirodo, toks svarbus dalykas, kad jis turi tapti ir oficialaus valstybės pavadinimo sudedamoji dalis.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!