Mano istorija idiliško šeimyninio istorija prasidėjo nuo 14 metų... Su savo būsimu vyru užaugau viename name, lankėme tą pačią mokyklą. Jis buvo mano pirmoji meilė, su kuria užaugau. Šiuo metu mums abiems po 32-ejus metus, esame kartu ilgiau nei pusė savų pragyventų gyvenimų: atradome paauglišką meilę, vėliau susituokėme, pradėjome bandyti kurti šeimyninį gyvenimą.
Daug žmonių (tiesa, su kuriais artimai nebendraujame) mus laiko tobula pora: pirmoji paauglystės meilė, pasibaigusi vestuvėmis ir uoliai kurstantys laimingą šeimos gyvenimą. Tačiau tai tik tobulas tradicinis šeimos paveikslėlis, kurio daugelis porų turbūt taip siekia.
Mūsų santuoka - mūsų tėvų gyvenimo džiaugsmas, sujungęs ir sustiprinęs dvi šeimas. Kadangi nuo savo šeimų gyvename toli, tad turbūt mūsų šeimos matydamos mus per šventes ir tomis retomis progomis, kai mus ar mes aplankome vieni kitus, turbūt norėdamos mus matyti laimingus – tokius mus ir mato.
Realybė yra tokia, kad mes gyvename labiau kaip kambariokai ar nuomininkai, aistra ir jausmai numarinti, turbūt likęs vienintelis jausmas – prieraišumas, įsipareigojimas savo tėvams ir banko paskola.
Turbūt liūdniausia, jog prieraišumas ne vienas kitam, o mūsų vienas kito tėvams. Pastaraisiais mėnesiais buvome pasikalbėję ir nusprendę, kad vertėtų vienas kitą paleisti, padėti tašką ir pradėti savo gyvenimus iš pradžių.
Prieš šias Kalėdas buvome pasiryžę savo šeimoms pasakyti, kad mes skiriamės. Bet atvažiavus į tėvų namus Kalėdoms, matant laimingus tėvus tas ryžtas prigeso: abu susižvalgėme ir vėl pasijutome lyg keturiolikmečiai paaugliai.
Mano anyta įteikdama mums dovaną vietoje šventinių sveikinimų pasakė: „kokia judu graži ir tvirta šeima - greičiau jau trečiasis pasaulinis karas įvyktų nei judu išsiskirtumėte. Man širdis sustotų, jei tokią klaidą padarytumėte.“ Po šių žodžių pajutau kaip vyro rankos apsivijo mano liemenį ir pakštelėjo į žandą. Baigėsi šventės, išvažiavome namo – savo tėvams mes vis dar tobula pora...
Turbūt ir pati viliuosi, kad mūsų santykiai įgaus kadaise patirtos meilės atspalvį ir nebereikės žaisti teatro savo artimiausiems žmonėms...
