Ar žmonės reikalauja per daug?
Pagrindiniai šunų augintojų įvardijami poreikiai - šviesa, tvora ir „normalus reljefas“. Tačiau tamsiu paros metu daugelį aikštelių galima rasti tik apgraibomis, vartelius uždaryti tik pasitelkus ne mažą fizinę jėgą, o ką jau kalbėti apie privalomo inventoriaus reikalavimus. Įdomiausia tai, kad vargu, ar ši problema egzistuoja dėl lėšų trūkumo.
Nėra už ką?
Dauguma šunų augintojų žino, kad Lietuvoje egzistuoja savivaldybių renkama metinė arba mėnesinė rinkliava už augintinio laikymą. Vilniaus mieste naminį gyvūną (tiksliau šunį arba katę) įsigijęs asmuo turi sumokėti ne tik registracijos mokestį 40 lt, tačiau ir kas mėnesį už augintinio laikymą bute valstybei sumokėti nuo 5 iki 60 lt už šunį bei nuo 2 iki 4 lt už katę.
Mano žiniomis, visa ši rinkliava per mėnesį siekia apie 17 tūkst. litų ir virš 200 tūkst. litų per metus. Kyla klausimas, kur dingsta dalis šios sumos, savivaldybių atstovų pažadėtos šunų vedžiojimo aikštelių įrengimui ir priežiūrai?
Kol nėra čia, nebus niekur?
Antakalnis – šiuo metu vienas seniausių ir prestižiškiausių Vilniaus rajonų, strategiškai patogi gyvenama vieta su daugybe šalia įsikūrusių įvairių paslaugų įmonių. Tai rajonas, bene kasdien tarpine kelionės stotele tampantis daugeliui vilniečių. Deja, valstybės lėšų keturkojų augintojų gerovei čia taip pat nematyti.
Štai pasivaiksčiojimas šalia Simono Daukanto gimnazijos esančioje šunų aikštelėje gali tapti netgi pavojingas ne tik augintinio, bet ir jo šeimininko sveikatai. Nepaisant tvoroje esančių apie 30 cm siekiančių skylių, aikštelė „nusėta” duobėmis, neva „užpildytomis“ plytomis ir akmenimis.
Šiurpus vaizdas ir visai greta esančiuose Žirmūnuose. Štai šiame rajone išssiruošę pavedžioti savo keturkojį, galite sugaišti ne vieną valandą klajodami ir bergždžiai ieškodami žemėlapyje nurodyto objekto – šunų aikštelės. Deja, anksčiau ar vėliau teks suvokti, jog apgriuvusi medinė siena Paneryje ir yra tikrasis Jūsų kelionės tikslas.
Ką žada įstatymas?
Pagal gyvūnų auginimo ir laikymo taisykles, aikštelės turi būti aptvertos 1,5 metro aukščio tinkline tvora, prižiūrimos pagal sanitarinius higienos reikalavimus ir teritorijų priežiūros taisykles bei nuolat valomos, o tamsiu paros metu – apšviestos.
Deja, daugumai sostinės aikštelių tokie reikalavimai išlieka tik formalumai, nes vienose tvora – per žema, kitose – inventorius sulūžęs, o apie apšvietimą išvis negali būti nė kalbos. Tikriausiai taip „tykiai“ vienas po kito ir išnyks šie žemėlapiuose pažymėti objektai. Na, idėja gal ir aiški, juk jiems skirtas lėšas vis tiek, matyt, rasime, kur panaudoti.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!