Šitą skiriu visiems piliečiams, kurie skraido su manim į Angliją „Ryanair“ avialinijomis, nors iš esmės čia tinka visiems, kas naudojasi ir kitomis pigiomis bendrovėmis, kad ir kurios tai bebūtų.
Pirmiausia, namai. Jei į rankinį bagažą leidžiama įsidėti 10 kg, tai jokiu būdų nereiškia, kad jei namie jums svarstyklės rodė 9,998 kg tai čia jūsų argumentas oro uosto darbuotojams, kurie sako, kad jūsų lagaminas sveria per daug. Būkit geri, nepagailėkit 20 svarų (vėlgi, skraidantiems į Angliją, o kaip kitiems – nežinau) normaliam bagažui. Galėsit ir šakotį įsidėt, ir kvepalų oro uoste iš jūsų neatims, o ir „duty free“ šnapso nusipirksit (lyg svetur jo nebūtų).
Toliau, oro uostas. Pirmas, su kuriuo turėsit kontaktą, bus asmuo tikrinantis jūsų bilietą. Pabrėžiu, - bilietą, nors kartais dėl šiaip kokių tai priežasčių paprašo ir paso/ID kortelės, tai turėti dokumentą po ranka irgi sveikintina. Šitą praėjus mus apieškos.
Centus, laikrodžius, raktus, telefonus, ausinukus ir visą kitą barachlo susikraukit į striukės, kurią, norit jūs to ar ne, reikės padėti į dėklą, kišenes (tą galima padaryt iš anksto). Kadangi jūs buvot šiek tiek gudresni, tai namie visus skysčius iki 100ml susikrovėt į plastikinį užsegamą maišiuką, kurio tūris ne daugiau negu 1 L, ir jį palikot rankinio lagamino viršuje, nes dabar jį reikia išimt iš lagamino ir padėt prie striukės dėkle. Kompiuterį ir kameras taip pat reikia ištraukti ir padėti šalia.
Einate pro vartelius – nesupypsi (oho!), pasiimate dėklus, pasitraukiat, kad žmonėms už jūsų nemaišytumėte, susitvarkote ir einat toliau.
Pasų kontrolė. Pabrėžiu, pasų. Nežinau kodėl, bet paskutinį kartą kai ėjau paprašė ir bilieto, tai jį po ranka turėti taip pat verta. Jei yra keliaujančių prieš jus – palaukiate, kur ant žemės nupiešta linija ir parašyta „LAUKTI ČIA“, o ne lipat ant kulnų ir neklausiat „o ką čia mums sakyt?“. Kai žmogus nuėjo ir už jo užsidarė durys, arba jus pakvietė prieiti prie langelio, prieinate prie langelio ir paduodate pasą. Pasą nuskanuoja, į jus pažiūri kaip į kvailį, atidaro duris ir prašau – jūs jau vienu žingsneliu arčiau išsvajotosios žemės.
Laukiamasis. Kodėl, kai „vartai atsidarys už vienos minutės“ pasikeičia į „Skrydis į xxxxx - vartai 19“ mūsų mieli tautiečiai jaučiasi, lyg atstovautų Lietuvai bėgimo varžybose? Visada atsiras gudresnių, kurie nepagailėjo 10 svarų ir užsirezervavo vietas, o ir tie, kurie lipa į lėktuvą pirmesni (be rezervacijos), gauna lygiai tokias pat vietas kaip ir tie, kurie lipa paskutiniai. Čia šiaip, jums, pamąstymui.
Taigi, laukiamasis. Jei, gerbiamieji, formuojate eilę, tai būkit malonūs ir supraskit, kad ne vienas reisas yra, ir daugiau žmonių su lagaminais po oro uostą vaikšto, ir jiems praeiti reikia. Be to, stovėdami eilėje prisiminkite, kad atsiras vistiek toks žmogelis, kuris pirmą punktą praleido ir susidėjo ne 9,998 kg, bet visus 22 kg, lagaminas už jį patį didesnis, o norint lagaminą ištraukti iš matuoklio reikia kviest gaisrininkus su žirklėm.
Jei seksit jo pavyzdžiu, tai žinokit, kad už papildomus kilogramus reikės ir papildomai mokėt (20 svarų, jei namuose užsisakote bagažą – 50 svarų, jei jūsų „čemudanas“ netelpa jums atvykus; čia, vėlgi, jūsų pačių pamąstymui), tai neskėsčiokit rankomis, jei taip atsitiks. Šita ir praeita pastraipomis norėjau pasakyt, kad eilių nereikia daryt, nes mes, būkim „biedni“, bet teisingi, kultūringai eilėj stovėt nemokam.
Toliau, kaip supratot, tikrins mūsų pasą ir bilietą. Bilietą, kad eilė judėtų greičiau, galite įplėšti iki pusės. Paprašytas įdedate lagaminą į matuoklį, ištraukiate (lengvai ištraukiate) ir einate į kitą eilę – lipsime į lėktuvą. Yra du įlipimai – priekinis ir galinis – pasirenkate, kuriame mažiau žmonių.
Lėktuvas visas toks pat – visos vietos turi vienodai vietos kojoms, nebent buvote gudresnis ir sumokėjot 10 svarų ir užsirezervavote vietą (tokiu atveju net neinate prie registracijos, kol per garsiakalbius nepraneša apie paskutini pašaukimą į jūsų skrydį, ir kol visi nebūna sulipę į lėktuvą).
Taigi, lipate į lėktuvą. Einat išilgai lėktuvo, nesustodami, kol surandate vietą atsisėsti ir vietą lagaminui virš galvos. Kaip galite greičiau pasidedate, atsisėdate, užsisegate diržą ir išsijungiate (arba įjungiate skrydžio rėžimą) telefonus ir sėdite. Nebūkit įžūlūs ir nesėskite toliausiai nuo lango jei kitos dvi vietos („Ryanaire“) laisvos.
Sėskit prie lango. Nedarinėkit užuolaidų, neatidarinėkit staliukų, palikite ramybėje rankų atlošus – viskas jūsų pačių saugumui - jei lėktuvui bekylant kas atsitiks. Jei šalia jūsų verkia vaikas – būkit geri, nepulkite kaltint mamos kokia ji bloga mama. Ne kartą teko matyt neištvėrusius. Mažyliai nesupranta, kas daros, ir verkti, kai nejauki aplinka, jiems natūralu. Juk turbūt jūs pats, pilieti, myžtelit į kelnes su kiekviena turbulencija.
Paklausot instrukcijas (prašau, parodykit šiek tiek pagarbos stiurdesėms ir stiuardams), sukandat dantis ir sėdit ramiai, kol lėktuvas kyla. Taigi, pakilom. Jei užgęsta diržo ženkliukas, dar nereiškia, kad būtina atsisegt diržą. Juk jūsų diržas nesmaugia, ir pakartosiu, tai jūsų pačių saugumui, jei vis dėlto lėktuvas netikėtai imtų kristi.
Beje, skrydžio metu jis ne kartą įsijungs/išsijungt – turėkit omeny. Lėktuve stiuardai dažniausiai kalba anglų kalba, tad nemėginkite su jais šnekėt lietuviškai – paprašykit šalia sėdinčio, ko jums reikia, ir jei tai būsiu aš, su mielu noru padėsiu. „Man vandens buteliuką atnešk“ jiems nieko nesako, o kainos ore dažniausiai šiek tiek aukštesnės (logiška), tad nesiskųskite, jei teks sumokėt 2 eurus už 0.33 ml negazuoto vandens.
Kol lėktuvas būna ore, man užkliūna tik vienas dalykas. Kodėl žmonės nuolat atsistoja į eilę Į tualetą? Ar jums malonu išeiti iš tualeto, kada kokie du žmonės spokso į tave, lyg būtum ten amžinybei įstrigęs? Dar trūksta, kad prasilenkiant į laikrodį žvilgtelėtų. O belaukdami, iš neturėjimo ką veikt, pradeda stiuardų virtuvėleje knistis. Ar malonu būtų, jei pas jus klientai į ofisą atėję po stalčius duotųsi? Čia, vėlgi, kiekvieno jūsų pamąstymams.
Taigi, diržai užsegti, ausinukai, telefonai ir kiti elektroniniai prietaisai išjungti – leidžiamės. Ratai paliečia žemę, ir visi ploja. O kodėl? Lėktuvai – pati saugiausia keliavimo priemonė. Ar jūs plojate, kai jus autobusas atveža į jūsų stotelę? Lietuvoje turbūt nėra nukritęs nei vienas keleivinis lėktuvas (Dieve, nubausk mane, jei klystu), o dar aną savaitę miesto autobusas pervažiavo senutę (amžiną atilsį) Vilniuj. Nejuokinkint žmonių.
Pabrėžiu, viena svarbiausių visos šios kelionės vietų yra nusileidimas, kur čia lietuviai tikrai pasirodo, kokie jie (mes) neišmanėliai esame. Paplojome, atsisagame diržus, viena ranka įjunginėjame telefoną, o kita siekiame savo rankinio bagažo. Lemputė, kad diržus turime būt prisisegę, dar dega, elektroninių prietaisų vis dar naudot negalima, o lėktuvui nebūnant stabilios būsenos ant žemės vaikščioti draudžiama.
Prašau, susimildami, palaukit, kol lėktuvas sustos – spėsit pasiimti ir lagaminus, ir su močiute pašnekėt, kad gerai nuskridot, ir diržas jūsų nepasmaugs, kai lėktuvas sustos.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalinti savo įspūdžiais apie lėktuvų keleivius? Galite papasakoti istoriją apie skrydį, ar turite patarimų kitiems? Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt!