Elgesio su partneriu modelius mes atsinešame iš vaikystės. Labai supaprastinant galima pasakyti, kad mes atkuriame poroje tuos santykius, kurie susiklostė mums su mūsų tėvais. Tyrinėdamas vaikų santykius su tėvais, kurie juos mušė, palikdavo vienus ar žemino, amerikiečių psichologas Davidas P. Selanis išsiaiškino, kad tie vaikai, nepaisant to, ką kužda sveikas protas, buvo labai prisirišę prie savo tėvų, skelbia psychologies.ru. Kodėl?
Priklausomybės ištakos
Bendraudami su tėvais, vaikai persiima jų elgesio modeliais, reakcijomis, atsakais į skirtingas situacijas. Jei tėvai ramina vaiką, vaikas laikui bėgant išmoks nusiraminti pats. Ir nustos būti priklausomas nuo tėvų – ar bent jau taip stipriai jų nereikės. Būtent taip, žingsnis po žingsnio, vaikai įgyja savarankiškumą, kad galiausiai pradėtų savo atskirą suaugusiojo gyvenimą ir sukurtų sveikus santykius su kitais žmonėmis.
Tačiau jeigu tėvai su vaiku elgiasi blogai? Vaikas blogai elgsis pats su savimi. Paradoksaliai tai dar stipriau jį susies su tėvais. Nesukūręs vidinių resursų, vaikas visuomet liks priklausomas nuo išorinių. „Suaugę tokie žmonės, nepatyrę meilės, kabinsis į ką papuola, ne itin kreipdami dėmesį į savo partnerių žmogiškąsias savybes, todėl kad baimė būti pamestam kur kas didesnė“, - rašo autorius.
Tačiau suaugęs žmogus, atrodytų, turi pasirinkimą, kurio neturi vaikas. Vaikas neturi kitos šeimos, todėl jis negali nusisukti nuo savo blogų tėvų. Tuo tarpu suaugusysis gali rinktis iš daugybės kitų žmonių. Deja, tokio pasirinkimo galimybė yra tik tariama. Todėl kad norint rinktis, reikalingi pasirinkimo kriterijai, įsivaizdavimas, ko norima. Tačiau tokio įsivaizdavimo suaugusysis, užaugęs su blogais tėvais, neturi.
Meilės paieškos
Priežastis, dėl ko grįžtama prie žmogaus, sukeliančio skausmą, yra ne kančios geismas, o savotiško meilės suvokimo, susiformavusio vaikystėje, padarinys. Vaikas nieko nežino apie tai, kaip tėvai „turi“ elgtis su vaikais. Jis žino tik tai, kaip su juo elgiasi tėvai. Ir tokie santykiai jam tampa meilės etalonu.
„Meilė nemylėtam vaikui tampa savotiška sudėtinga prieštaringų jausmų kombinacija, o visai ne tuo pojūčiu, kad mylintis žmogus priima ir vertina tave. Atvirkščiai, meilė, gaunama iš normaliai išsivysčiusios asmenybės, nepriimama kaip tokia, ji atrodo svetima, neturinti nieko bendro su tuo, ką jo sąmonėje reiškia „meilė“, - aiškina Davidas P. Selanis.
Net patys blogiausi tėvai kartais rodo sentimentalų susidomėjimą savo vaikais. Ir tas „šaukštas medaus“ statinėje deguto pasirodo besąs lemiamas. Jis priverčia tiestis prie tėvų ir kartu priverčia vaiką priimti šį pykčio ir simpatijos mišinį kaip „teisingą medų“. Užaugęs jis kitokių santykių neranda, nes neieško, nemoka atpažinti.
Silpnas „aš“
Vaikas negali atsisakyti tėvų. Jie – jo gyvenimo šaltinis. Atsisakyti jų – vadinasi, atsisakyti gyvenimo. Tačiau kaip jam pakelti mintį apie tai, kad jo laukia pyktis ir šaltumas? Kas su juo vyksta? Pirmiausia jis mano esąs kaltas, prisiima sau atsakomybę už tėvų elgesį. Ne jie blogi, o „aš blogas“. Lygiai taip pat moterys, išgyvenusios prievartą, aiškina, kad pačios tą prievartą išprovokavo. Dažnai kaltinantis partneris padeda jiems „sukurti“ kaltės jausmą – tai panašu į atvejus, kai tėvai sako vaikams juos baudžiantys dėl to, kad linki jiems gero.
Antra, vaikas fantazuoja ir tikisi, kad galbūt šiandien tėtis pareis blaivas, o mama bus švelni. Šios mintys malonios dar ir dėl to, kad jis ir pats tuo metu save suvokia kaip „gerą“, kaip užsitarnavusį gerų santykių. Vaikas pripranta kurti tėvų portretą vaizduotėje – tačiau šis veiksmas paslėptas nuo jo sąmonės; jis atlieka tai net neįtardamas, ką daro. Galiausiai jis neturi vieningo, pilno suvokimo apie save patį. Jis nemoka atsakyti į klausimus „kas aš?“, „ko aš noriu?“ Suaugus jam būtinas partneris, kuris galėtų užpildyti tuščius jo „aš“ tarpus. Todėl tarp jo ir partnerio susiformuoja toks tvirtas, nors ir kenksmingas abiem, ryšys. Dėl tos priežasties kenčiantis žmogus atsisako matyti realybę ir pyksta ant bet ko, kuris ją parodo. Todėl ir suaugę vaikai vėl ir vėl grįžta pas tėvus, kurie nesuteikia jiems paramos ir švelnumo, net jei ir gyvena atskirai nuo jų.
Kelias į permainas
Kiekvienas žmogus, kuriam reikia atsiskirti nuo partnerio, turi išmokti būti „motina pačiam sau“ – gera, švelnia, guodžiančia. „Vaikas, kuriam netrūko tėvų dėmesio ir rūpesčio, gali surinkti didžiulę pozityvių prisiminimų kolekciją, kuri ateityje leis jam nesibaiminant tyrinėti aplinkinį pasaulį. Kuo daugiau vidinio pasitikėjimo, tuo noriau vaikas atsiskirs nuo savo motinos“, - rašo Davidas Selanis.
Tačiau kur pozityvios patirties gauti tiems, kuriems jos trūko? Tai išties sudėtingas uždavinys. Amerikiečių psichologas nurodo, kad esant sėkmingam terapiniam procesui „galima sugrįžti į trečius-penktus metus“, siekiant atkurti pacientės sugriautą „aš“ ir išmokyti pasipriešinti skriaudikui ir tam nemeilės siaubui, kurį pacientė patiria galvodama apie išsiskyrimą. Jis pabrėžia, kad moteriai būtina savo sąmonėje įtvirtinti supratingo, neteisiančio ir besistengiančio padėti psichoterapeuto įvaizdį. Tolimesnėje ateityje ji pati sugebės į save pažvelgti būtent tokiu būdu.
Jei blogai elgiamasi su jūsų drauge
Mums skaudu matyti, kada blogai elgiamasi su artimais žmonėmis. Norisi jiems padėti. Tačiau kad pagalba būtų efektyvi, naudinga atsižvelgti į tam tikrus ypatumus.
Ką daryti
Palaikyti. Kai su žmogumi blogai elgiamasi, jo savivertė (ypač nestabili) nukenčia. Priminkite draugei apie tuos gerus dalykus, kuriuos matote joje, ar tai būtų išorė, ar sugebėjimai. Būkite sąžininga. Kalbėkite tik apie tai, kas jums iš tikro patinka.
Padrąsinti. Žmonių, paskendusių savo problemose, akiratis susiaurėja. Užsiėmimai sportu ar kūryba, pasivaikščiojimai ar kinas – tiks viskas, kad pagerins nuotaiką ir praplės akiratį. Kvieskite, drąsinkite, pagirkite, jei draugė rado sau užsiėmimą.
Padėti rasti naujų pažįstamų. Jei turite galimybę, pažindinkite draugę su skirtingais žmonėmis, jaunais ir senais, vyrais ir moterimis, kuriems patinka jos draugija. Taip ji galės pamatyti, kad daugelis žmonių su ja elgiasi gerai, ir tam nereikia dėti ypatingų pastangų.
Patarti kreiptis į specialistą. Deja, savo jėgų dažnai nepakanka siekiant pakeisti sudėtingą situaciją. Socialinis darbuotojas, psichologas gebės tapti tais resursais, kurie padės išspręsti problemą. Patarkite draugei, kur ji galėtų kreiptis.
Ko nedaryti
Nebandyti atverti akių. Beprasmiška draugei nurodyti jos partnerio trūkumus. Ji įtars jus nesąžiningumu arba ras kitą būda pasislėpti nuo žinojimo, kuris jai nepakeliamas. Nekritikuokite jo ir nepritarkite, jei ji pati tai darys. Tiesiog ramiai išklausykite ir leiskite suprasti, kad ją atjaučiate.
Neįsižeisti. Tie, kurie gyvena prievartos atmosferoje, tampa nepasitikintys savimi, įtarūs. Jie įtarinėja netgi tuos, kurie stengiasi padėti. Jei draugė įtaria jus blogais ketinimais, nepykite ir neįsižeiskite. Pasistenkite ją įtikinti, kad yra priešingai, arba tiesiog pasakykite, ką iš tikro galvojate ir jaučiate.
Nepasiduoti. Dėl savo psichologinių išgyvenimų draugė gali įsižeisti dėl jūsų žodžių arba užsipulti jus, lyg norėtumėte jai blogo. Nesiginčykite su ja, tiesiog pasakykite, kaip iš tikro į ją žvelgiate.
Nepamiršti savo interesų. Tie, kurie turi daug savų problemų, ne visada pakankamai jautrūs svetimoms. Jei jūs esamu momentu užsiėmusi, nelaukite, kad draugė apie tai susiprastų pati. Ir atminkite, kad neturite ateiti į pagalbą bet kuriuo paros metu. Jei esate nepasirengusi bendrauti, pasakykite atvirai ir atidėkite susitikimą. Tai gali skambėti maždaug taip: „Suprantu, kad turi rimtų problemų, ir noriu išgirsti tavo pasakojimą. Dabar kalbėtis negaliu, todėl perkelkime mūsų pokalbį. Rytoj antrą tiktų?“
