Anksti tapau našle. Prieš aštuonerius metus vėžys pasiglemžė mylimą vyrą. Būdama 37-erių metų likau viena su paaugliuke dukrele ir aštuonmečiu sūneliu. Pirmas gedulo ruduo buvo labai sunkus. Nusiraminimą, paguodą radau skaitydama Sylvios Brownes knygą „Gyvenimas anapus“. Joje aprašomas mirusiųjų sielų gyvenimas kitame, nežemiškajame pasaulyje. Kadangi esu labai emocionali, mano sapnai labai ryškūs.
Po vyro laidotuvių, ėmiau jį sapnuoti ne tik aš, bet ir mano sesuo bei brolis. Visuose sapnuose jis tikino mus esąs ne miręs, bet gyvas. Galiausiai viename sesers sapne net pyktelėjęs trinktelėjo kumščiu į stalą ir pasakė: „kiek galima žliumbti, juk sakau ,kad aš nemiręs, aš gyvas“.
Praėjus metams po vyro mirties važiavau tėviškėn į klasės draugų susitikimą. Ten po 24 metų vėl sutikau savo suolo draugę. Iš nuogirdų žinojau, kad ankstyvoje jaunystėje ji susirgo epilepsija, turėjo kažkokių psichinių negalavimų. Mudvi išsikalbėjome. Ji pasipasakojo man, kad su ja vyksta keisti dalykai. Ji pajuto galinti bendrauti su mirusiųjų sielomis. Norėdama suvokti, kas su ja vyksta, lankėsi pas bioenergetikus, ekstrasensus. Taigi, ji pakvietė mane atvažiuoti pas ją į svečius, kadangi mano A.A. neva vyras nori per ją susisiekti su manimi. Nepriėmiau to už gryną pinigą, bet nuvažiavau. Miręs vyras draugės lūpomis mane guodė, ramino, drąsino, bet nepasakė nieko tokio asmeniško, kad būčiau galėjusi atpažinti, jog tai tikrai kalba vyro siela.
Po šios viešnagės su drauge susiskambindavome retokai, maždaug kartą per du mėnesius.
Ir štai dabar noriu papasakoti vieną nutikimą, kuris mane tikrai sukrėtė ir privertė galutinai patikėti pomirtinio gyvenimo egzistavimu. Vieną vakarą po kasdieninės maldos pusiau pašnibždomis kreipiausi į savo mylimą babytę, kuri mane augino, lepino ir jau buvo mirusi prieš 10 metų. Sakau, kodėl, babyt, tu niekada neduodi jokio ženklo, kad esi, kodėl neperduodi jokios žinios? Juk buvau tavo mylimiausia anūkė.
Tai buvo, berods, sekmadienio vakaras. Praėjus parai, antradienį skambina man labai susirūpinusi draugė. Pirmas jos klausimas buvo, ar aš turėjau mylimą močiutę. Ji nesuprantanti, kas vyksta, nes visą pirmadienį mano mirusių abiejų tėvų, močiutės ir vyro sielos tiesiog blaškėsi, atakuodamos mano draugę, kad ji greičiau man perduotų, jog jie visi mane mylintys, globojantys, stebintys mano gyvenimą. Tiesiog draugė man perdavė linkėjimus iš anapus.
Aš suprantu, kad ryškūs sapnai gali būti mūsų pačių minčių, išgyvenimų, sielvarto padariniai. Tačiau šis sutapimas niekaip negalėjo būti paveiktas mūsų minčių. Juolab kad ir su drauge seniai nebuvau kalbėjusi.
Galbūt lengviau mokslui nesuprantamus žmogaus gebėjimus priskirti psichinei ligai. Bet gal tai ne diagnozė, gal tiesiog tai Dievo dovana išskirtinio jautrumo žmonėms turėti galimybę susisiekti su anapusybe.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!