Ver­slo eti­ka - reakcija priklauso ir nuo mūsų

Daž­nai esa­me lin­kę ma­ty­ti vi­su­mą, bet ne nag­ri­nė­ti jos tu­ri­nį. Kaip du­kart du mo­kė­da­mi kri­ti­kuo­ti ne­mo­ka­me ma­ty­ti sa­vęs. Nuo mo­ra­li­nių kom­pe­ten­ci­jų ug­dy­mo bū­ti­ny­bės iki ne­už­ge­sin­tos švie­sos, nuo Ima­nu­e­lio Kan­to iki Bib­li­jos tie­sų – kvie­čiu į ma­lo­nią pa­žin­tį su nau­ja drau­ge, o gal­būt grei­čiau į su­si­ti­ki­mą su se­na pa­žįs­ta­ma, ku­rios var­das ver­slo eti­ka.

„Ne“ fe­no­me­nas

Į klau­si­mą, ar Lie­tu­vo­je pai­so­ma ver­slo eti­kos, di­džio­ji da­lis įvai­rių ap­klau­sų res­pon­den­tų at­sa­ko veik vie­na­reikš­miš­kai „ne“. Toks lie­tu­vių po­žiū­ris nuo­sta­bos lyg ir ne­kel­tų, jei­gu ne ant­ras klau­si­mas. De­ja, anaip­tol ne kiek­vie­nas, at­sa­kęs „ne“, su­ge­ba įvar­dy­ti kon­kre­čias prie­žas­tis – su ko­kio­mis ver­slo eti­kos pro­ble­mo­mis su­si­dū­rė. Grei­čiau­siai čia tu­ri­me rei­ka­lą su „ne“ fe­no­me­nu, ka­da vi­soms ap­klau­soms su­tei­kia­me ne­igia­mą at­spal­vį.

Aly­taus ko­le­gi­jos dės­ty­to­ja Re­gi­na Špu­kie­nė, stu­den­tus su­pa­žin­di­nan­ti su ver­slo eti­kos ir eti­ke­to sub­ti­ly­bė­mis, įsi­ti­ki­nu­si, tik­rai kiek­vie­nas iš mū­sų su­si­dū­rė su ne­etiš­ko­mis si­tu­a­ci­jo­mis, bet re­ak­ci­ja į jas pri­klau­so ir nuo mū­sų – pra­de­da­me aiš­kin­tis, ba­ra­mės, mo­ra­li­zuo­ja­me, nu­ty­li­me, ta­čiau dau­giau ne­be­at­ei­na­me, pa­sa­ko­me ki­tiems, kad čia ne­itų, pa­si­gai­li­me.

„Yra vi­so­kiau­sių si­tu­a­ci­jų, bet klien­tas vi­sa­da la­biau pri­si­mins tą, ku­ris ap­vy­lė jo lū­kes­čius, ir pa­tars ki­tiems ne­iti, ne­pirk­ti, ne­su­da­ry­ti su­tar­ties, ne­si­nau­do­ti pa­slau­go­mis. Ne­pa­ten­kin­tas klien­tas pyks­ta ne tik to­dėl, kad pras­ta pre­kės ar pa­slau­gos ko­ky­bė. Jis ypač blo­gai jau­čia­si dėl pa­že­mi­ni­mo, kad bu­vo ap­gau­tas, iš­bar­tas, nu­vil­tas. Pa­pras­tai mes ne­šo­ki­nė­ja­me iš džiaugs­mo ir re­tai bė­ga­me vi­siems pa­sa­ko­ti, kad už tin­ka­mą kai­ną pir­ko­me tin­ka­mą pre­kę. Tai vi­siems at­ro­do na­tū­ra­lu, taip tu­ri bū­ti, įvy­ko mai­nai – klien­tas pi­ni­gus, ver­sli­nin­kas pre­kę. Ga­lų ga­le at­si­vers­ki­me bet ku­rį laik­raš­tį – ne­etiš­ko el­ge­sio dau­giau ne­gu etiš­ko“, – svars­to R.Špu­kie­nė.

Ne­rei­kia sve­ti­mų ty­ri­mų ar ap­klau­sų, pa­šne­ko­vė siū­lo ty­ri­mus at­lik­ti pa­tiems: „Iš­ei­ki­me pa­si­vaikš­čio­ti po vieš­bu­čius, ka­vi­nes, par­duo­tu­ves, kir­pyk­las, pri­va­čias kon­to­ras, au­to­mo­bi­lių ser­vi­sus. Ra­si­me at­sa­ky­mą. „Gal­būt ver­slas nė­ra ver­tas vien ne­igia­mų el­ge­sio ver­ti­ni­mų, bet kad dar­buo­to­jais ne­si­rū­pi­na­ma, tai tie­sa. Dar­buo­to­jai ne­mo­ko­mi, ne­ska­ti­na­mi aug­ti, keis­tis, pla­nuo­ti, kur­ti ino­va­ci­jų“, – nuo­mo­ne da­li­ja­si Aly­taus ko­le­gi­jos dės­ty­to­ja.

„Auk­si­nė tai­syk­lė“

Vis­gi yra ir ki­ta me­da­lio pu­sė. Bū­ti ka­ra­liais sau­lė­mis ne­ra­gi­na­me, tie­siog ape­liuo­ja­me į jū­sų šir­dis. R.Špu­kie­nė už­duo­da ke­le­tą pa­pras­tų klau­si­mų, ku­rie aki­mirk­sniu pa­de­da nu­sta­ty­ti žmo­gaus po­žiū­rį, ir at­sa­ky­mas į klau­si­mą – mo­ky­tis eti­kos kaip pra­džia­moks­lio ar tik to­bu­lin­tis – iš kar­to bus aiš­kus.

„Pir­miau­sia no­riu pa­klaus­ti, ar sa­vo įmo­nė­je už­ge­sin­si­te švie­są, jei­gu kaž­kur be rei­ka­lo ji de­ga? Ar pra­ne­ši­te, kad bė­ga van­duo, jei­gu čiau­po už­su­ki­mas ne­be­pa­de­da? Dau­gu­ma ne­tu­ri­me to jaus­mo, kad vals­ty­bė – tai aš. Ki­ta ver­tus, prie vals­ty­bės tur­to tik ma­ža sau­je­lė pri­ei­na, tad dau­ge­lis žmo­nių dir­ba pri­va­čia­me, ki­to žmo­gaus ver­sle, su jo tur­tu. At­si­ran­da ne­igia­mas po­žiū­ris – ko­dėl aš tu­riu ki­tam dirb­ti, man tas pats, kaip se­ka­si ma­no darb­da­viui, ir taip to­liau“, – įsi­ti­ki­nu­si R.Špu­kie­nė.

Ne­igia­mą po­žiū­rį ir no­rą pras­tai dirb­ti dau­ge­liu at­ve­jų ga­li pa­keis­ti tik pats ver­sli­nin­kas, aiš­ku, jei­gu su­vo­kia to­kias si­tu­a­ci­jas. Ga­li bū­ti, kad jam ir­gi vi­siš­kai ne­įdo­mu, kas tu toks, ko­dėl čia dir­bi, ko­kia ta­vo nuo­mo­nė, tiks­lai. Pa­šne­ko­vės ma­ny­mu, va­do­vai ir ver­sli­nin­kai ypač tu­rė­tų siek­ti mo­ra­li­nių kom­pe­ten­ci­jų: „Tik­rai ne­pa­kan­ka tik tech­ni­nių, spe­cia­lių­jų ar ben­drų­jų, bū­ti­na mo­ra­li­nė kom­pe­ten­ci­ja, ji pa­dės pa­siek­ti pil­nat­vę sa­vo įmo­nė­je, to­bu­lins ver­slo fi­lo­so­fi­jos, kul­tū­ros, mi­si­jos su­pra­ti­mą.“

Dar­niai as­me­ni­nei ir or­ga­ni­za­ci­nei sėk­mei pa­siek­ti rei­ka­lin­ga mo­ra­li­nė kom­pe­ten­ci­ja yra mo­ra­li­nio in­te­lek­to pa­grin­di­nė su­de­da­mo­ji da­lis. Kas gi tai? In­te­lek­tas vis­gi yra mū­sų pro­ti­nis ge­bė­ji­mas nu­sta­ty­ti, kaip uni­ver­sa­lūs žmo­giš­kie­ji prin­ci­pai (pa­vyz­džiui, są­ži­nin­gu­mas, at­sa­ko­my­bė, užuo­jau­ta ir at­lai­du­mas – uni­ver­sa­lūs žmo­giš­kie­ji prin­ci­pai, ku­rie tin­ka vi­sa­me pa­sau­ly­je, ne­pai­sant ly­ties, tau­ty­bės, kul­tū­ros, re­li­gi­jos) tu­rė­tų bū­ti tai­ko­mi mū­sų as­me­ni­nėms ver­ty­bėms, tiks­lams ir veiks­mams. R.Špu­kie­nė įsi­ti­ki­nu­si, jog mo­ra­li­nis in­te­lek­tas ski­ria­si nuo mums ži­no­mų tech­ni­nių, emo­ci­nių, pa­žin­ti­nių in­te­lek­tų, o tai įro­do moks­las.

„Moks­li­nin­kai tei­gia, kad mes iš tik­rų­jų gims­ta­me mo­ra­lūs. Ki­taip ta­riant, mes gi­mę bū­ti mo­ra­lūs, kaip kad esa­me gi­mę kal­bė­ti. Nors gims­ta­me dar ne­kal­bė­da­mi ir ne­ro­do­me jo­kio sa­vo el­ge­sio, bet mes esa­me gi­mę kal­bė­ti ir kur­ti mo­ra­li­nį sa­vo ke­lią. Ži­no­ma, pri­klau­so nuo to, kas ir kaip mus auk­lės. Mū­sų mo­ra­li­nis in­te­lek­tas pra­de­da­mas bran­din­ti su pir­mai­siais mū­sų šei­mos ar glo­bė­jų žings­niais kar­tu su mu­mis, vė­liau – dar­bo ap­lin­kos, ku­ri tar­nau­ja kaip vie­ta, kur mū­sų mo­ra­li­nis in­te­lek­tas ima itin stip­riai veik­ti. Pa­pras­tai šne­ka­mo­jo­je kal­bo­je tiks­liai ne­apib­rėž­da­mi var­to­ja­me to­kius ter­mi­nus kaip „kom­pe­ten­ci­ja“ ar­ba „kom­pe­ten­tin­gas as­muo“. Nors įvai­rūs moks­lai skir­tin­gai api­brė­žia kom­pe­ten­ci­ją, ji tu­ri ben­drą pras­mę – ge­bė­ji­mai, mo­kė­ji­mai ir įgū­džiai, bū­ti­ni tam tik­ros už­duo­ties ar tiks­lo pa­sie­ki­mui. Kom­pe­ten­ci­ja at­si­spin­di mū­sų el­ge­sy­je, o or­ga­ni­za­ci­jos ga­li ir tu­ri su­kur­ti ap­lin­ką, ku­rio­je at­gy­ja šie mo­ra­li­niai prin­ci­pai: są­ži­nin­gu­mas, at­sa­ko­my­bė, užuo­jau­ta ir at­lai­du­mas“, – kal­ba pa­šne­ko­vė.

Kaip mo­ra­li­nė kom­pe­ten­ci­ja ga­li bū­ti ge­ri­na­ma, au­gi­na­ma vi­są gy­ve­ni­mą, taip rei­kia įsi­dė­mė­ti, kad ap­skri­tai bet ko­kios pro­fe­si­jos eti­ka nė­ra įgim­ta, ji įgy­ta. Ži­no­ma, kiek­vie­nas tu­ri­me sa­vą­ją eti­ką, ku­rią mums pa­dė­jo su­kur­ti, at­ras­ti šei­ma, mo­kyk­la, drau­gai, re­li­gi­ja, vi­sa in­for­ma­ci­ja gau­na­ma iš įvai­rių šal­ti­nių.

„Ver­slo eti­ka nė­ra tik pa­si­kal­bė­ji­mai prie ka­vos, kai nė­ra apie ką kal­bė­ti. Tai moks­las, ku­ris de­da pa­ma­tus sėk­min­gam ver­slui, san­ty­kiams su vi­so­mis su­in­te­re­suo­to­mis ša­li­mis, pa­de­da su­tar­ti pa­čiam su sa­vi­mi ir ki­tais. Jei­gu kaž­kas sa­ko, kad tai abst­rak­tus moks­las, tai te­gul pa­sa­ko, ku­ris moks­las yra tiks­lus, kon­kre­tus, aiš­kus, pa­sa­kan­tis, kaip, ka­da ir ką da­ry­ti. Ver­slo eti­ka re­mia­si kon­kre­čio­mis gy­ve­ni­miš­ko­mis si­tu­a­ci­jo­mis, ji spren­džia pro­ble­mas ir klau­si­mus čia, prie mū­sų. Tik­rai vi­si ži­no Ima­nu­e­lio Kan­to ka­te­go­ri­nį im­pe­ra­ty­vą: „Bet ku­ri pro­tin­ga bū­ty­bė pri­va­lo elg­tis taip, kad toks el­ge­sys (tos bū­ty­bės nuo­mo­ne) ga­lė­tų bū­ti vi­suo­ti­nė el­ge­sio nor­ma.“ Šis prin­ci­pas Kris­taus mi­ni­mas kaip „auk­so tai­syk­lė“ – mes ją ži­no­me kaip „el­kis su ki­tais taip, kaip kad no­rė­tum, kad su ta­vi­mi elg­tų­si“. To­kios ir dau­ge­lis ki­tų tai­syk­lių mus for­muo­ja“, – tei­gė jau aš­tuo­nio­li­ka me­tų ver­slo eti­ką ir eti­ke­tą stu­den­tams dės­tan­ti spe­cia­lis­tė.

Įsi­pa­rei­go­ji­mai vi­siems

Auk­so tai­syk­lių tiek as­me­ni­nia­me, tiek pro­fe­si­nia­me mū­sų ke­ly­je ne vie­na – daž­nai jas kur­da­mi ir ei­na­me į prie­kį. Ma­no pa­šne­ko­vė džiau­gia­si, jog šian­die­nos pa­sau­ly­je ver­slo eti­kos pro­ble­mų lyg ir ma­žė­ja. Jau­ni žmo­nės, dir­ban­tys vals­ty­bi­nė­se ir ver­slo įmo­nė­se ir ne tik Aly­tu­je, nu­tei­kia la­bai op­ti­mis­tiš­kai, nes yra at­sa­kin­gi, są­ži­nin­gi, pa­slau­gūs, ak­ty­vūs, sa­ko ji. Vis­gi eti­kos pro­ble­mų, anot R.Špu­kie­nės, at­si­ran­da, kai žmo­gus ne­no­ri sa­vo dar­bo, vel­ka jun­gą, jam ir taip sun­ku, o čia dar būk do­ras.

„Dar vie­na ne­etiš­ko el­ge­sio prie­žas­tis, kai dar­buo­to­jas ne­su­vo­kia sa­vo dar­bo funk­ci­jų, el­gia­si taip, kaip jam da­bar no­ri­si, ko­kia da­bar jo nuo­tai­ka ar­ba kaip pa­tin­ka klien­tas. To­kių dar­buo­to­jų tik­rai ne­ma­žai“, – įsi­ti­ki­nu­si Aly­taus ko­le­gi­jos dės­ty­to­ja.

Vis dėl­to bet koks el­ge­sys tu­ri bū­ti pa­rem­tas įsi­pa­rei­go­ji­mų vyk­dy­mu. Pa­šne­ko­vės klau­siu: pra­dė­da­mas ver­slą ver­sli­nin­kas pa­pras­tai pri­si­i­ma tre­jo­pus įsi­pa­rei­go­ji­mus: dar­buo­to­jams, ver­slo part­ne­riams, vals­ty­bei. Pas­ta­rie­ji ko­re­liuo­ja vie­ni su ki­tais, ta­čiau ar už­tik­ri­na­mas są­ži­nin­gas jų vyk­dy­mas, gal ku­rie įsi­pa­rei­go­ji­mai svar­bes­ni?

„Kaip ga­li­ma są­ži­nin­gai vyk­dy­ti įsi­pa­rei­go­ji­mus vals­ty­bei, tuo pat me­tu lai­ku ne­mo­kant at­ly­gi­ni­mų ar me­luo­jant part­ne­riams? Vi­si – dar­buo­to­jai, vals­ty­bė, part­ne­riai – yra su­in­te­re­suo­tos pu­sės ir vi­si ga­lė­tų ver­slui pa­dė­ti, pa­lai­ky­ti jį (čia dar ne vi­sos su­in­te­re­suo­tos ša­lys). Kuo sėk­min­ges­nis fi­nan­si­ne pras­me ver­slas, tuo dau­giau su­ren­ka­ma mo­kes­čių, tuo dau­giau vals­ty­bė ski­ria švie­ti­mui, me­di­ci­nai, tech­no­lo­gi­joms, tuo dau­giau dar­bo vie­tų, di­des­ni at­ly­gi­ni­mai. Šie iš­var­di­ji­mai ro­do, kad vi­si da­ly­kai so­cia­li­nė­je-eko­no­mi­nė­je erd­vė­je glau­džiai su­si­ję“, – ne­abe­jo­ja mo­te­ris.

Eti­ka ir tei­sė

Ly­giai taip pat su­si­ju­sios ir ver­slo eti­ka bei tei­sė – tei­sės nor­mos pri­va­lo­mos, t. y. pri­vers­ti­nės, jų ne­si­lai­ky­mas gre­sia sank­ci­jo­mis, o mo­ra­li­nės yra sa­va­no­riš­kos, re­mia­si au­to­ri­te­tu ir įsi­ga­lio­ja pri­ta­rus dau­gu­mai, tad R.Špu­kie­nės tei­rau­juo­si, ku­rios svar­bes­nės ir ku­rių ne­si­lai­ky­mas gre­sia ne­su­ta­ri­mais, kon­flik­tais. At­skir­ti šiuos du da­ly­kus ir pa­sa­ky­ti, čia tik eti­kos rei­ka­las, o čia tik tei­sės – la­bai sun­ku. Daž­nu at­ve­ju pa­žei­džia­mi ne tik įsta­ty­mai, kar­tu pa­žei­džia­ma ir eti­ka, ta­čiau bau­džia­ma tik už įsta­ty­mo pa­žei­di­mą.

„Bet tiek už įsta­ty­mo pa­žei­di­mą, tiek už ne­etiš­ką el­ge­sį mo­ka­ma bran­giai. Ne kar­tą skai­ty­ta spau­do­je apie tai, kaip nu­si­kal­tė­lį grau­žia są­ži­nė dėl pa­da­ry­to nu­si­kal­ti­mo. Nors po­li­ci­ja jo net ne­įta­ria, jis ne­be­ga­li iš­kęs­ti dva­si­nių, są­ži­nės kan­čių ir at­ei­na pri­si­pa­žin­ti. Tai ro­do, kad vi­si žmo­nės tu­ri dva­si­nę eti­ką, tik ją rei­kia au­gin­ti. Kar­tais baus­mė (ka­lė­ji­mas) ga­li bū­ti ma­žiau svar­bi už baus­mę bū­ti at­stum­tam, izo­liuo­tam.

Pa­gal Bib­li­ją Kai­nas nu­žu­dė Abe­lį. Tai pa­da­ręs, ne­at­gai­la­vo dėl sa­vo nuo­dė­mės, to­dėl Die­vas jį nu­bau­dė: Kai­nas tu­rė­jo iki mir­ties kla­jo­ti po že­mę ir nie­kur ne­ga­lė­jo ras­ti sau ra­my­bės, nes bu­vo pa­žen­klin­tas, vi­si žmo­nės trau­kė­si nuo jo.

Etiš­ko / ne­etiš­ko el­ge­sio taip pat ne­ga­li pa­si­rink­ti sa­ky­da­mas: o ge­riau da­bar pa­me­luo­siu ar­ba iš­pil­siu da­žus į eže­rą, ar­ba iš­me­siu mai­še­lį su šiukš­lė­mis miš­ke­ly­je. Eti­ka ir­gi su­da­ry­ta iš nor­mų ir tai­syk­lių. Aš tik­rai ne­gerb­siu žmo­gaus, ku­ris iš­mes tas šiukš­les, su to­kiu ne­įma­no­ma ap­tar­ti ko­kio nors ver­slo klau­si­mo ar tie­siog iš­ger­ti ka­vos.

Tad kon­flik­tas abiem – tei­sės ir eti­kos – at­ve­jais ly­gia­ver­tis. Vie­nas kon­flik­tas ge­si­na­mas fi­zi­ne, ki­tas – dva­si­ne baus­me. Vi­saip skau­da. Gal­būt eti­ka stip­res­nė to, ku­ris tu­ri tam tik­rų ga­lių, for­ma­lių ga­lių, ta­čiau įmo­nės vis daž­niau ku­ria eti­kos ko­dek­sus, sten­gia­si jų lai­ky­tis“, – sa­vo po­zi­ci­ją dės­to pa­šne­ko­vė.