Pirmuosius pakitimus, sukeltus cukrinio diabeto, gydytojai mano akies tinklainėje pastebėjo prieš dvidešimt metų. Dirbau pradinių klasių mokytoja, blogėjantis matymas kėlė daug nepatogumų tiek darbe, tiek namuose, tačiau tikėjau, kad pradėtas gydymas lazeriu padės išsaugoti regėjimą ar bent sustabdys akių ligos progresavimą. Jau nebesuskaičiuoju, kiek „prišaudymų“ lazeriu man buvo atlikta per pastaruosius dvidešimt metų – jų prireikdavo kaskart trūkus akies kraujagyslei.
Kartą trūkus kraujagyslei mano akies dugnas buvo visiškai užlietas krauju ir pusę metų mačiau tik tamsą, o kitoje akyje vaizdas ėmė trūkčioti – tai matydavau, tai nebe. Tiek man, tiek artimiesiems tai buvo ypač sunkus metas – turėjau palikti darbą ir pradėti gyventi iš invalidumo pašalpos, tapau našta šeimai, o gydytojų prognozės buvo miglotos.
Tąkart, siekiant išsaugoti regėjimą, man buvo atlikta sudėtinga akių operacija, tačiau nebuvo garantijos, kad viskas nepasikartos ir neliksiu akla visam likusiam gyvenimui. Regėjimas pagerėjo, tačiau dirbti jau nebegalėjau. Ilgainiui mano tinklainė tapo padengta randais, atsirandančiais po kiekvieno gydymo lazeriu ir gydytojai jau nebeturėjo galimybės šiuo būdu sustabdyti silpnėjantį matymą.
Pradėjau lankytis Kauno medicinos universiteto akių ligų klinikoje, kur man buvo pasiūlytos injekcijos į akies obuolį. Sutaupiusi pinigų skyriau juos pirmai vaisto injekcijai. Skirtumas nuo prieš tai taikyto gydymo buvo milžiniškas – regėjimas stipriai pasitaisė ir poveikis tęsėsi daugiau kaip mėnesį.
Šiandien šios injekcijos yra vienintelis man tinkamas gydymas, tačiau iš invalidumo pensijos jo įpirkti negaliu, o valstybė sergantiems diabetu neatlygintina šio gydymo išlaidų.
Iki šiol man buvo suleistos trys vaisto injekcijos, tolimesnis ligos gydymas kabo nežinioje. Regėjimas vėl silpnėja, o man reikalingas gydymas išlieka neprieinamas.
Tikiuosi, Sveikatos apsaugos ministerijos ir Valstybinės ligonių kasos darbuotojai pagaliau atkreips dėmesį į šią problemą bei pamatys tokius ankančius žmones kaip aš. Lietuva – demokratinė valstybė, kurioje visi piliečiai yra lygūs, todėl skaudu susidurti su diskriminacija, kai valdininkai lyg dievai sprendžia, kas nusipelno matyti, o kas turi gyventi aklinoje tamsoje.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!