Suprantu, kad Lietuvoje yra begalė pramogų vaikams, tad jokie Disneilendai netūno Lietuvos vaikų svajonių sąrašuose. Tai kaip čia kilo mums tokia geniali idėja? Na nesigirsiu, kad visiškai patys pasirinkom. Mūsų giminės nusprendė, kad ten vyks, o mes labai norėjome su jais pasimatyti ir pabendrauti, nes susitinkame retai.
Ir va Kalėdų senis išrašė pakvietimus, padėjo po egle, o sausio 1-ą, susėdę į „Ryanairą“, pakilom Beauvais link… Į Paryžių nukreiptas keleriopai mažesnis lietuvių srautas nei į Londoną, kai keturių asmenų šeimai bilietai Kalėdų laikotarpiu kainuoja tiek pat, kiek į Dubajų įprastu metu. Bet čia tik detalės.
Didžioji šventė – Disneilendas
Apsistoję buvom „Radisson Blu“, keturių žvaigždučių. Mane, tiesa, visai prieinama kaina stebino, bet nėra nieko pigaus in France, ir ypač Disneilendo pašonėje. Pusryčiai, pvz., kainavo 70 eurų šeimai. Maistas buvo labai prastokas, toks labai varganas, kai bando būti kažkuo, bet nieko neišeina. Duona senstelėjus, sviestas tik iš šaldytuvo, kiaulienos išpjova perdžiovinta, porcijos mažos, kainos didelės. Bet viešbutis švarus, didžiulis, patalynė maloni ir medvilninė, autobusiukas tvarkingai kursavo tarp viešbučio ir parko.
Floridos kopija
Pradėkime nuo to, kad mūsų šeima jau spėjo pajusti tą smagumą Floridoje prieš dvejus metus. Tada vaikai visai maži buvo ir jiems viskas atrodė tikra ir spalvinga. Eilės buvo solidžios. Man atrodo, kad čia Disneilendo vizitinė kortelė. Vieno karto Floridoje užteko pamatyti, kad Paryžiaus Disneilendas yra labai tiksli jo kopija: ta pati gatvė, ta pati pilis, tie patys atrakcionai, kavinės, laivas ir parko išdėstymas.
Kai tik atėjom į parką, aš iš karto užsinorėjau daugiau paskaityti apie patį Voltą Disnėjų. Juk viskas prasidėjo nuo jo, nuo vieno žmogaus vizijos ir svajonės bei noro teikti laimės, nes būtent taip Disnėjus apibūdino savo gyvenimo prasmę. Kad vieno žmogaus vizija pavirs į tai, kas praktiškai įkaitais paims pusę pasaulio vaikų ir suaugusiųjų, net ir pats Disnėjus negalėjo įsivaizduoti. Tai aš jau įsidėjau knygą apie Disnėjų į savo skaityklę…
Kainos neįkvepia - 530 EUR
Prancūzijoje šeimos nuolaida yra taikoma, kai šeimoje yra trys vaikai. Du – nesiskaito. Bilietai dviem dienoms į abu parkus dviem suaugusiems ir dviem vaikams kainavo… sulaikom kvėpavimą ir galime net trumpai užsimerkti… 530 eurų… Kitaip tariant, viena diena vienam žmogui daugiau nei 200 litų… Taip, žinau, aš pati vos kvapą gaudžiau prie bilietų kioskelio. Kaina visiškai neadekvati tam, ką gauni. Bet geriau nesigraužti, nes yra taip, kaip yra.
Aišku, jei dvi dienas gyveni svajonėje, dūksti, šėlsti su mikimauzais, klausaisi džiaugsmingų melodijų ir lakioji linksmaisiais kalneliais spalvotoje šalyje, tai gal ir vertos tos minutės kiekvieno eurocento???
Eilė kasdieninė, arba dvi dienos per daug
Akivaizdu, kad parkui klientų netrūksta. Jų tiek, kad prasigrūsti nėra paprasta. Aišku, iš karto po Naujų metų dar visa šalis atostogauja ir į mokyklas bei darbus eis tik nuo Trijų karalių, taigi, pats pikas.
Girdžiu visokių kalbų: pirmiausia prancūzai, tada gausiai italų, olandų vis pasigirsdavo, britų nemažai, ir vienas kitas rusiškas žodis atlėkdavo. Vaikų visokio amžiaus – marios. Man įdomiausia šeimos su maždaug trejų vos sulaukusiais ir kūdikiais iki aštuonių mėnesių ar metų. Su vežimais ir buteliukais, koks smagumas jiems!!! Tikrai tėvus reikėtų sveikinti entuziazmo ir ištvermės rungtynėse…
Taip pat daug paauglių ir jaunų porų. Tiesiog va taip. Nemažai ir vyresnio amžiaus jaunimo. Taigi, nebūtinai visi su 8-12 metų vaikais, kurie, mano nuomone, yra patys tie esminiai Disneilendo „pacientai“.
Ir smagiausia dalis: eilės, begalinės eilės. Dviejų valandų vidutiniškai. Na gerai, gal ir 45 minučių, bet prie bet ko. Net jei esi labiausiai pasišventęs ir visą laiką atidžiai stovi eilėse, per dieną gali aplankyti daugiausiai 5 atrakcionus. Vadinamieji fast pass, kur gauni bilietą sugrįžti tam tikru metu, neveikia. Poroje vietų veikė, tai užsiregistravome, atėjome, tai tada atrakcionas nedirbo.
Antrą dieną Tomui kantrybės taurė prisipildė iki viršaus ir jau pradėjo bumbėti. Net ne bumbėti, o tiesiog tragišku veidu liūdėti, ko mes čia atvažiavom? Koks čia pavyzdys vaikams? Taigi, antrą dieną, pabuvom iki pietų. Tiesą sakant, tik mano pastangomis dar pabūti, jei jau atvykome, nes Tomas mus varyte varė su vaikais iš ten.
Pasiklydusių vaikų privalumai
Pirmos dienos vakare dalis vaikų (visi du) atskilo nuo pagrindinės grupės. Tarp atskilusių buvo ir mano Jurgis. Pusvalandį neradom, bet Disneilende čia dažnai pasitaikantis įvykis, todėl yra net specialus pamestų vaikų biuras. Po tų pusvalandžio paieškų aš ten ir nužygiavau, po 5 minučių buvo atvesti paklydėliai, juos atvedė malonus italų dėdžių ir tetų būrys (kurie kažkodėl negalėjo prisiskambinti į mano telefoną, kurio numeris buvo paliktas dėl visa pikta Jurgio striukės kišenėje).
Vietoje, kur pametėm jaunimą, apsaugos darbuotojai uoliai mums padėjo, ir kai jau suradom paklydėlius, už tą patirtą stresą mums (visiems 10-čiai) buvo pasiūlytas specialus pakvietimas be eilės į vieną smagų Pirates of the Caribbean atrakcioną. Ėjom pro išėjimą, be eilės. Va čia tai buvo smagumas. Jei į visus atrakcionus galima būtų taip patekti, tikrai nesiskųsčiau… Bet čia tik išskirtiniai atvejai, jei pradėsi vaikus pamesti po dešimt kartų per dieną, tai tikrai gali sukelti įtarimų…
Išvados (ar dar jų reikia)?
Kai pasipasakojau savo el. parduotuvės šeimininkei Bronei, kaip čia mūsų tas Disneilendas, tai ji mane suskubo pasveikinti su pačiomis prasmingiausiomis atostogomis. Bet tikrai jos tokios ir buvo. Tikrai smagu pasimatyti su gimine, nuostabu aplankyti ir pasimatyti su mylimais ir brangiais žmonėmis Paryžiuje, tai tikrai nesigailiu. Ir džiaugiuosi, kad supratau, kokių pramogų nereikia nei man, nei vaikams.
Nusprendėme į Disneilendą negrįžti niekada. Tai yra atrakcija, dėl kurios tikrai neverta važiuoti iš Lietuvos, o pačioje Lietuvoje, manau, tuos pinigus išleisti galima šimtą kartų smagiau. Pavyzdžiui, nuvesti vaikus po 4 kartus į jų mėgstamiausias pramogas Vilniuje: įvairius nuotykių ar vandens parkus. Jie yra prie namų, eilėmis gąsdina ypač retai, o smagumo vaikams lygiai tiek ir dar daugiau. (Na aš sprendžiu tik iš vaikų, nes pati nesu buvusi, Tomas juos į panašias pramogas vedžioja…)
O baigdama aš tik norėčiau pagirti daug daug Disnėjaus filmų vaikams, kuriuos žiūrėti yra šimtus kartų geriau, nei lankytis Disneilende. Bet kaip ten bebūtų, gal vykome neparuošę namų darbų iš anksto nenusipirkę bilietų, aplankyti nors kartą verta, bet artimiausiu metu grįžti neketinam.
