Taigi, prasidėjo viskas 2005 metų žiemą, prieš pat Šv. Kalėdas, sutikau savo didžiausią kalėdinę dovaną, beprotiškiausią meilę, kokią tik galėjau beįsivaizduoti... Mes buvome tokia pora, kurios pavydėdavo aplinkiniai... Visur, visada kartu. Nesvarbu, ar parduotuvėje prie kasų, ar stovėjimo aikštelėje, visad bučiuodavom viens kitą tik pasitaikius progai... Visada susikibę už rankučių, išsišiepę iki pat dangaus!!! Ir svarbiausia – be viens kito nė žingsnio (apart darbinių reikalų)...
Nemeluojant, kasdien girdėdavau atgarsių, tiek iš draugių, tiek iš šeimos narių, kad esame ideali ne Lietuvos, bet viso pasaulio pora! Tačiau... Prabėgus 3 metams mes susituokėme... Ir tai buvo lemtingas mano žingsnis, iš kurio dar šiandieną per skausmą ir ašaras turiu išbristi, bet apie tai truputėlį vėliau... Dabar norėčiau atverti Jums savo namų duris...
Po santuokos, užsidarę namuose po sunkių darbo dienų, mes tarsi abu pasikeitėme... Nebereikėjo tų meilės žodžių, šypseną vis dažniau temdė aštrūs ir pikti žodžiai, ištarti iš mūsų lūpų... Kartą sėdėdama viena namuose pamąsčiau – gana... Juk kiek galima apgaudinėti visus aplinkinius, kad vis dar esame ta jauna tobula pora. Kiek galima visiems šypsotis, kai širdis verkia, kur be pasisuksi.
Man asmeniškai buvo be proto skaudu žinoti, kad viskas dūžta į šipulius, kad nebesugebu valdyti situacijos ir gelbėti mūsų laikytą „idealią porą“. Aš sukandus dantis tylėdavau, kai mano draugės pasakodavo, kaip norėtų tokio vyro, kurį turiu aš. Kokie mes faini ir laimingi... Bet mano širdis viduje rėkdavo – NĖ VELNIO MES NEBELAIMINGI... Tačiau visad pritardavau draugėms, kad taip, mano vyras idealus ir be proto geras... Ko nepasakysi apie jį...
Vyras tiesiog pradėjo tempti tas „namų šiukšles“ į viešumą... Skleisti, kokia aš esu... Bloga... O aš tiesiog tylėdavau, lyg ta vadinama „pelytė po šluota“ ir net nesigindavau nuo priekaištų man... Viduje tikėjau, kad mus dar pavyks atgaivinti santykius ir visą tobulybės kelią pradėti iš naujo...
Tačiau, brangūs skaitytojai, noriu pranešti, kad į tobulybės kelią mes nepasukome... Jį palikome kitoms poroms, kurių meilė yra tyra ir vis dar liepsnojanti... Nes mes užgesome... Ir šiandieną iš „tobulos poros“ persikvalifikuojame į „besiskiriančių“ statusą.
Šia visa istorija, gal ir pilnai neatvėrus savo širdies, noriu pasakyti „tobulumo“ ieškančioms poroms - sėkmės... Mums tiesiog pritrūko kantrybės, ryžto, užsispyrimo, o gal net ir meilės, ko linkiu Jums iš visos širdies...
Ne tobulybėje ir aplinkinių nuomonėse esmė – o mumyse, kaip mes branginame ir mylime žmogų, esantį šalia... Arbatos puodukas tuščias, einu nusivalyti ašarų, tekėjusių iš mano akių berašant šį laišką...
Joli
*********************
Šis rašinys yra konkurso „Mūsų šeimyninis gyvenimas visiems atrodo tobulas, bet...“ dalis. Kviečiame savo istorija pasidalinti ir jus! Turite progą laimėti leidyklos „Alma littera“ išleistą tarptautinį bestselerį „Dingusi“!
*********************
