Netikėjau, kad teisinėje valstybėje pilietis, dar 1958 metais teisėtai gavęs Kauno muzikinio teatro paskirtą bendrabutį, sąžiningai mokantis už komunalines paslaugas ir jame pragyvenęs 55 metus, savo gyvenimo saulėlydyje būtų patyręs tokį moralinį stresą.
Kauno miesto savivaldybė pareiškė civilinį ieškinį buvusiam ilgamečiam Kauno muzikinio teatro solistui bei baleto artistui V. Čižauskui - teismine tvarka „iškeldinti iš gyvenamų patalpų su visais jam priklausančiais daiktais, nesuteikiant kito gyvenamo ploto”.
Pasirodo, artistas „Kauno savivaldybei priklausančiose patalpose gyvena savavališkai, be nuomos sutarties”. Maža to, pastarasis yra „neteisėtai užvaldęs Kauno miesto savivaldybės nuosavybę, dėl ko pastaroji negali šių patalpų išnuomoti asmenims, įrašytiems į sąrašus socialiniam būstui išsinuomoti”. Pasirodo, dar žmogus gyvas, o savivaldybė jau skuba jo teisėtai nuomojamą būstą „parduoti” kitam, matyt, pinigesniam.
Šiek tiek informacijos apie patį artistą. Antrojo pasaulinio karo metu praradęs tėvus, pastarasis visą savo vaikystę bei jaunystę pragyveno vaikų namuose tai Vilniuje, tai Kaune. Gyvenimas jo nelepino. Mokėsi Kauno dailės bei S. Neries vidurinėje mokyklose. Amato žinių sėmėsi Vilniaus maisto pramonės amatų mokykloje. Mokslais nelabai domėjosi, bet užtat kiek malonumo turėjome mes, vaiknamiečiai, kai jis pradėdavo rodyti vakarais savo aktorinius spektaklius.
Kauno muzikiniam teatrui paskelbus informaciją, kad reikalingi choro artistai, jis atvyksta į perklausas ir 1958 metais priimamas į muzikinį teatrą choristu. Priėmus jį į teatrą, jam kaip našlaičiui buvo suteiktas bendrabutis tuo metu Kauno muzikiniam teatrui priklausančiame name.
Teatro vadovybė pastebėjo jo aktorinį talentą ir pasiūlė pabandyti teatro artisto vaidmenis, nežiūrint į tai, kad jis neturėjo specialaus aktorinio išsilavinimo. Vaidmuo po vaidmens ir jis tapo vienu iš tų, kurie savo įgimto talento dėka prasimušė nuo choristo iki pagrindinių vaidmenų atlikėjų, ypatingai vaikams skirtuose spektakliuose.
Galima paminėti jo sukurtą Karlsono vaidmenį spektaklyje vaikams „Karlsonas, kuris gyvena ant stogo”, Barmalėjaus vaidmenį spektaklyje „Daktaras Aiskauda”, karalienės tarno vaidmenį spektaklyje „Snieguolė ir septyni nykštukai” ir kitus vaidmenis.
Kaip ir daugelis artistų, Vincas labai mažai skyrė dėmesio savo buities reikalams. Tiesa, periodiškai kreipdavosi į savo draugus, kad jie padėtų paremontuoti bendrabutyje tai sienas, tai lubas, tai malkomis kūrenamą pečių, tai elektrą. Mes, vaiknamiečiai, visuomet atsiliepdavome į jo prašymus.
Taip ir būtų pragyvenęs bendrabutyje, nes dėl savo aktoriško būdo net nepagalvojo apie galimą buvusio „valdiško” būsto privatizavimą. Visus jo investicinius čekius nupūtė įsisiūbavę „prichvatizuotų” objektų masiniai bankrotai, o su jais ir viltis kada nors išsipirkti bendrabutį, kuriame jau 56 metus gyvena…
1995 metais Kauno miesto savivaldybė „masinio” inventorizavimo būdu perėmė visus buvusius „valdiškus” pastatus į savivaldybės balansą kartu su juose gyvenančiais gyventojais, tarp jų ir Kauno muzikinio teatro bendrabutį Gedimino gatvėje.
Vietoj to, kad teisiškai išsiaiškintų visas detales, savivaldybės klerkai nuėjo lengviausiu keliu. Kam aiškintis, kas tuose ar kituose bute gyvena. Juk perėmė būstą savo žinion be gyventojų ir kam tas galvos skausmas – aiškintis su esamais gyventojais jų gyvenimo teisėtumą bei sudarinėti naujas būsto nuomos sutartis. Pelningiau nieko nedaryti, ir po to po vieną, ramiai ir „teisėtai” išvyti gyventojus į gatvę, o gal ir myriop.
Vinco atvejis ne vienintelis, tai gerai apgalvotos „prichvatizacinės” taktikos būdas. Kaip paaiškino savivaldybės darbuotojai, jau daug kauniečių nuo tokio „prichvatizacinės” taktikos būdo nukentėjo. Ką gi, jei dar vienu pensininku bus mažiau, tuo savivaldybei bus geriau, nes nuo to sumažės socialinio būsto laukiančių eilės…
Taigi, artisto Vinco atveju motyvacija labai paprasta: pastarasis per savo artistišką gyvenimo būdą pametė, užmetė gautą (o gal ir negautą, nes tada bendrabučius skirdavo pačios įstaigos, o artistai į tokias smulkmenas kaip orderis nekreipdavo ypatingo dėmesio) Kauno miesto Vykdomojo Komiteto orderį.
Šio orderio originalas privalėjo būti ir savivaldybėje, kuri perėmusi savo žinion pastatus bei visus dokumentus turėjo saugoti juos miesto archyve, nes ji yra Kauno Vykdomojo Komiteto teisių ir pareigų perėmėja.
Po pastatų perėmimo savivaldybė privalėjo patikrinti viską savo archyvuose, o kilus abejonėms - patarti piliečiams, kaip jiems sužinoti visą informaciją, nes anksčiau orderius ar teisę apsigyventi suteikdavo Vykdomasis Komitetas. Tačiau kam vargti? 18 metų savivaldybė „ieškojo” preteksto, kaip neteisėtai atimti iš teisėtai nuomojančių gyventojų būstus.
Matyt, teisminė praktika tokia, kad tik nuomininkas, o ne nuomotojas kartu su nuomononku privalo įrodinėti savo teises. Per 18 metų savivaldybė nesikreipė į savo archyvus, pačius gyventojus, nesusistemino visos informacijos apie teisėtai gyvenačius piliečius, nepateikė jiems naujos nuomos sutarties pasirašymui ir nemėgino teisinėmis priemonėmis padėti piliečiams išspręsti jų problemų. Teisminė praktika ir teisėjai pamiršo nuostatą, kad pilietis prieš valstybę yra silpnoji pusė ir teismo paskirtis ne tik teisti, bet ir padėti silpnajai pusei prieš milžinišką Valstybinį biurokratinį aparatą. Deja…
Biurokratai atrado paprastesnį būdą - teisman, nes žino, kad pastarieji jau seniai negina silpnosios pusės ir priima sprendimą, palankų biurokratams, o po to, būdamas gatvėje, įrodinėk savo teises, kurias LR piliečiai jau visai prarado savo „teisinėje” valstybėje.
Taigi, prieš artistą prasidėjo teisminis procesas, kurio tikslas „iškeldinti iš gyvenamų patalpų su visais jam priklausančiais daiktais, nesuteikiant kito gyvenamo ploto”. Taip savo ieškiminiame pareiškime rašo Kauno savivaldybės meras A. Kupčinskas, pasirašęs civilinį ieškinį teismui. Motyvacija tokia: atsižvelgiant į tai, kad „atsakovas nepateikė dokumentų, patvirtinančių jo teisėtą gyvenimą ginčo bute, atitinkamai tokių dokumentų nėra ir Kauno savivaldybėje, todėl atsakovas turi palaisvinti užimtas gyvenamąsias patalpas”.
Nuostabi logika, jeigu nėra dokumento pas nuomininką, tai jo „nėra ir savivaldybėje”. Tai už ką atsako Kauno savivaldybės biurokratai? 18 metų tikrindami piliečio 55 metus teisėtai pragyvento nuomojamame bute teisėtumą nustatė, kad savivaldybė kaip ir nuomininkas, prarado prieš 55 metus išduotą orderį ir dėl to kaltas tik nuomininkas, kuris turi įrodyti savo teisėtumą, o savivaldybei teisėtumo įrodinėti nereikia, ji ginče „stiprioji pusė” jai įstatymai negalioja. Juos privalo išmanyti ir vykdyti tik „runkeliai”.
Aš, būdamas taip pat vaiknamietis bei vaikystės draugas, turiu moralinę teisę skelbti visam pasauliui apie „demokratiškos ir teisinės” valstybės juoduosius užkulisius sąžiningų piliečių atžvilgiu. Noriu, kad apie tai sužinotų kuo daugiau pasaulio piliečių.
Darysiu viską, ką galėsiu, kad pasiekčiau teisingą, protingą ir sąžiningą sprendimą.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
