Toks yra spektaklis-mįslė, pavadintas „Baltas triušis raudonas triušis“. Spektaklis „čia ir dabar“ kuriamas pagal iraniečio Nasimo Suleimanpūro pjesę. Jį galite pamatyti Vilniaus mažajame teatre.
Ar galima suvaidinti spektaklį, iš anksto neišmokus žodžių ir net nežinant scenarijaus? O gal tai ne spektaklis, tiesiog žaidimas? Tokio tipo žaidimų lietuviškajame teatre jau buvo, kad ir improvizacijų spektakliai „Kitas kampas“, kur viskas kuriama pačioje scenoje, kartu su žiūrovais. Šis pasirodymas taip pat prasideda kaip nerūpestingas, ironiškas žaidimas, užkrečiantis publiką juoku. Vis dėlto šįkart viskas kitaip. Šis spektaklis kur kas gilesnis, peržengiantis realybės ribas.
Ar įmanoma persikūnyti į kitą asmenį? Keliauti laiku? Sakysite, tik fantastiniuose filmuose? Ar kada susimąstėte, koks galingas yra žodis? Rašytojas, parašęs pjesę, sugeba persikūnyti į kitą asmenį. Jis persikūnija į daugybę aktorių, kurie persako jo užrašytus žodžius, kurie atlieka tai, ką jis užrašė ir „įsakė“ jiems suvaidinti. Kuo gi tai ne „Avataras“? Rašytojo užrašyti žodžiai sugeba keliauti po visą pasaulį. Dar daugiau, jie sugeba keliauti laiku - į ateitį. Jie gali būti gyvi net rašytojui mirus.
Kiekvienas, atėjęs į teatrą, bus suskaičiuotas (tarsi to ožiuko iš animacinio filmuko), kiekvienas taps bandymų triušis. O baltas ar raudonas, paaiškės tik spektaklio pabaigoje. Ar gyvensite taip kaip dauguma, ar rizikuosite būti tuo išskirtiniu, kurį visi puola dėl išskirtinumo?
Šis spektaklis panaikina bet kokias ribas – tarp aktoriaus ir dramaturgo, tarp žiūrovo ir aktoriaus, tarp žiūrovo ir dramaturgo. Aktorius įkūnija dramaturgą, žiūrovas gali tapti aktoriumi arba netgi dramaturgu-režisieriumi, jei užsimanytų pakeisti spektaklio eigą. Išeini iš teatro, tačiau spektaklis nesibaigia. Galvoji apie iranietį, kuris, pasinaudodamas lietuvio aktoriaus kūnu, išsakė savo mintis. Jis neišgalvotas, gyvas, prieinamas netgi per „Facebooką“.
Kaip jam sekasi? Ar jį tikrai gali persekioti dėl tokios žodžio laisvės, kurią jis išreiškia savo pjesėje? Galvoji apie aktorių. Ką jis jautė persikūnydamas į pjesės kūrėją? Ar su malonumu atliko visas jo užduotis? Ar turėjo kovoti su savimi, prisiversti? Galvoji apie tai, kokia tavo paskirtis spektaklyje. Kokie galėtų būti spektaklio pabaigos variantai?
Ar tu pats galėtum jį pakeisti?
Kartą Alisa paskui baltąjį triušį nusekė į Stebuklų šalį, kur nesusimąsčiusi išgėrė neaiškaus gėrimo...
Rekomenduoju:
- Žiūrėti tiems, kurie nori būti nustebinti, kurie pavargo nuo ilgų, sunkių spektaklių. Šis pasirodymas trunka tik valandą, o nuolat besikeičianti jo nuotaika – tai humoras, tai dramatiškumas tikrai neleis nuobodžiauti;
- Ateiti pasižiūrėti spektaklio dar kartą, ar net kelis, nes kiekvienas pasirodymas nenuspėjamas;
- Atsinešti fotoaparatą ir raudoną skrybėlę.