Kita valstybe, kuriai Maskva gali padėti priimti „teisingą“ integracinį sprendimą, gali tapti Serbija.
Vykdomi bendri projektai
Praėjusių metų lapkričio pabaigoje Serbijoje prasidėjo naujo dujų vamzdyno „Pietų srautas“ („South Stream“) statybos. Šiuo vamzdynu rusiškos dujos turėtų tiesiogiai tekėti į Vakarų Europą. Be Serbijos ir Rusijos projekte dalyvauja ir ES valstybės – Bulgarija, Vengrija, Graikija, Slovėnija, Kroatija ir Austrija.
Pradėti dujotiekio statybos darbus kol kas paskubėjo tik Serbija. Kitoms projekto dalyvėms iškilo tam tikrų problemų. Gruodžio pradžioje Europos Komisija pareiškė, kad dvišaliai susitarimai, kuriuos Rusija pasiekė su „Pietų srauto“ projekto dalyviais iš Europos Sąjungos, prieštarauja ES trečiojo energetinio paketo reikalavimams. Pavyzdžiui, pažeista nuostata, pagal kurią energijos išteklius gaminančios kompanijos negali valdyti transportinę energetinę infrastruktūrą. Susitarimuose taip pat nenumatyta galimybė, kad dujotiekiu galėtų pasinaudoti trečiųjų šalių įmonės.
Rusija jau pareiškė, kad bandys susitarti su ES dėl minėtų neatitikimų. Ją palaiko ir kitos projekto dalyvės, nes joms šis projektas yra didelė ir svarbi investicija, kurios jos nenorėtų prarasti.
Tačiau „Pietų srauto“ projekto prasmė yra ne tik ekonominė, bet ir geopolitinė. Rusijai tai pirmiausia galimybė nubausti Ukrainą – per „Pietų srauto“ dujotiekį dujos tekės į Vakarų Europą apeinant šią valstybę. Be to, tai galimybė padidinti Europos priklausomybę nuo rusiškų dujų. Čia verta priminti, kad energetiniai svertai Maskvos rankose neretai tampa politinio spaudimo įrankiais.
Siekia pririšti Serbiją?
„Pietų srautas“ yra ne vienintelis projektas, kuris suriša Serbiją su Rusija. Dėkodama už operatyvumą vykdant minėtą dujotiekio tiesimo projektą Rusija pažadėjo papildomai investuoti į Serbiją 5 mlrd. JAV dolerių. Silpnai šios Balkanų valstybės ekonomikai tai yra didelė motyvacija.
Mažai pastebėtas liko ir kitas Rusijos ir Serbijos suartėjimo žingsnis. Praėjusių metų lapkričio 13 d. Belgrade tarp Rusijos ir Serbijos buvo pasirašytas susitarimas dėl karinio bendradarbiavimo.
Minėtas susitarimas galios 15 metų. Jis numato galimybę susitarimo dalyviams keistis strategine informacija, vykdyti karinių mainų programas bei bendrus karinius mokymus.
Rusijai nėra sunku stiprinti savo įtaką Serbijoje, nes istoriškai ir kultūriškai tai yra artimos šalis (dauguma Serbijos gyventojų yra stačiatikiai). Maskva teikė Belgradui palaikymą ir naujausioje istorijoje – Balkanų pilietinio karo metais ji faktiškai buvo Serbijos vadovo Slobodano Miloševičiaus pusėje (vėliau šis politikas mirė kalėjime Hagoje, kur buvo teisiamas dėl karo nusikaltimų).
Maskva taip pat priešinosi tam, kad Kosovui, kurį Serbija tebelaiko savo teritorijos dalimi, būtų suteikta nepriklausomybė. Nemaža dalis Serbijos gyventojų dėkingi Rusijai už šią poziciją.
Pagal Ukrainos scenarijų
Yra nuogąstavimų, kad Rusija planingai didina savo įtaką Serbijoje, pirmiausiai siekdama padaryti ją energetiškai priklausoma. Belgrade leidžiamo savaitraščio „Novi magazin“ ekonomikos skyriaus redaktorius Miša Brkič mano, kad Maskva siekia realizuoti Serbijoje ukrainietišką scenarijų ir sustabdyti šios Balkanų valstybės integraciją į Europos Sąjungą. Tokią poziciją jis išsakė savo komentare „Laisvės radijui“.
M.Brkič teigia, kad Serbijai „Pietų srauto“ projektas gali tapti spąstais. Jis pažymi, kad 2009 metais šio dujotiekio atkarpai valdyti sukurta bendra Rusijos ir Serbijos įmonė kažkodėl buvo užregistruota Šveicarijoje, o tai reiškia, kad Belgradas iš esmės neturės galimybės kontroliuoti šios įmonės finansų. Be to, Serbija turi tik 49 proc. minėtos įmonės akcijų, tuo tarpu „Gazprom“ įmonei atiteko 51 proc. akcijų paketo dalis.
Yra ir daugiau keistų aspektų. Kitas Serbijos ekonomikos žurnalistas Milan Čiulibrk primena, jog tam, kad Serbija galėtų realizuoti savo „Pietų srauto“ projekto dalį, ji gavo kreditą iš tos pačios Rusijos.
Kai dujotiekis pradės veikti, kurį laiką Serbijai savo pelną iš šio projekto teks paskirti kredito dengimui. M. Čiulibrk paskaičiavimais, tam, kad grąžintų pinigus Maskvai, Belgradui reikės 5 - 7 metų.
Kitaip sakant, Serbija vis labiau tampa priklausoma nuo Rusijos, o tai reiškia, jog sprendžiant svarbius integracinius šios šalies klausimus Maskvos balsas gali tapti lemiamu.
Ne – ES, taip – Rusijai
Siekdama atgrasyti Serbiją nuo integracijos į Europos Sąjungą, Maskva gali pasinaudoti ir vidiniais nesutarimais šios šalies visuomenėje bei politiniame elite.
Silpnąja vieta šiuo atveju gali tapti Kosovo klausimas. Serbija jau iš esmės prarado minėtą teritoriją, tačiau nėra susitaikiusi su šiuo faktu. Tačiau šalies sienų apibrėžtumas ir kontrolė yra svarbus reikalavimas valstybei, kuri nori pretenduoti į narystę Europos Sąjungoje.
Belgradas yra pasiekęs tam tikrą progresą Kosovo klausimu. Praėjusių metų balandį Briuselyje po intensyvių ir sunkių derybų Serbija ir Kosovas pasiekė susitarimą dėl santykių normalizavimo. Tuomet tai buvo įvertinta kaip didelis laimėjimas, kuris gali atverti Serbijai duris į ES.
Tačiau pačioje Serbijoje, ypač nacionalistiškai nusiteikusioje visuomenės dalyje, šis susitarimas buvo priimtas nevienareikšmiškai. Pasigirdo kalbų, kad tai yra nacionalinių interesų išdavystė.
Reikia suprasti, kad Serbijos visuomenė nėra vieninga integracinių prioritetų klausimu. Joje yra nemažai žmonių, kurie mano, kad vienintelis tikras šalies sąjungininkas Europoje yra būtent Rusija, o Europos Sąjunga siekia užvaldyti ir pažeminti Serbiją.
Pavyzdžiui, politikos apžvalgininkas Aleksandar Pavič mano, kad ES bando apgaule priversti Belgradą pripažinti Kosovo nepriklausomybę. Duodamas interviu radijo stočiai „Rusijos balsas“ jis pareiškė, kad Briuselis siekia „paspirginti Serbiją kaip varlę – po truputi didinant temperatūrą, kad ji pati nepastebėtų, kaip iškeps“.
A. Pavič manymu, vienintelė gera perspektyva Serbijai yra, pamiršus europinės integracijos siekius, stiprinti santykius su Rusija.
Toks posūkis Serbijos politikoje yra gana tikėtinas. Jei taip atsitiktų, iš Maskvos galima būtų sulaukti ir kvietimo Serbijai prisijungti prie Muitų sąjungos. Žinoma, tai būtų politinis gestas, nes be bendrų sienų ekonominis prisijungimo prie Muitų sąjungos efektas būtų abejotinas, tačiau tai įtvirtintų geopolitinį Maskvos laimėjimą. Tačiau kol kas tai tik prognozė.