Kino kūrėjas su didele prodiuserių komanda imasi antros misijos pavergti dar didesnę dalį jaunuolių su žymiai paaugusio, labiau subrendusio ir iš skandalų neišlipančio paauglio koncertinio turo gyvenimo akimirkomis.
Apie ką mes čia…
Koncertinio turo „Believe“ (Tikėk) metu daugelio mėgstamas ir kartu nekenčiamas populiariosios muzikos atlikėjas Justinas Bieberis patiria daug skaudžių ir linksmų akimirkų. Jis bendrauja su gerbėjais, dalinasi savo išgyvenimais ir prisimena, jog jis yra dar tik vaikas, kuriam visas gyvenimas dar tik prieš akis.
Kūrinio vidus
Jonas M. Cho, kaip kino kūrėjas, labai jau „vingiuoja“. Karjerą pradėjęs su visai neblogu žinomos franšizės tęsiniu, smuko į patį dugną su pirmuoju filmu apie Justiną Bieberį, kuris tebuvo pasityčiojimas iš gerbėjų. Žadėtas koncertas virto muilo opera su surežisuota drama, kurioje buvo galima pamatyti puikiai suregztą prodiuserių planą dar labiau pasipelnyti iš naivių paauglių. Tiksliau, iš jų tėvų kišenių.
Pernai pasirodęs „Eilinis Džo. Kerštas“, dėl kurio buvo net labai baisu, tapo geriausiu kino kūrėjo darbu, ir šiuo atveju matome identišką situacija kaip ir su pirmomis juostomis. Šį sykį nuosmukis buvo netgi didesnis, nes naujas filmas - žymiai prastesnis kokybės atžvilgiu. Liko tik prodiuserių pastangos pasipelnyti.
Filmą reikėtų priskirti prie dar vieno reklaminio Justino Bieberio prodiuserių sugalvoto žingsnio, nes netgi kalbant apie dokumentikos žanrą, tai visiškai nykus ir nedetalus pasakojimas, o ir koncertu tai sunku pavadinti. Prisiminus 2013 metų patį didingiausią koncertinį filmą su „Metallica“ priešaky ir pasižiūrėjus šitą pasišaipymą (kitaip sunku apibūdinti šį filmą), iškyla klausimas – kodėl taip nekenčiami gerbėjai, kad kiekvieną kartą pristatomi vis prastesnės kokybės produktai? Galima galvoti, jog filmo kūrėjai ir pats atlikėjas supranta, jog gerbėjai bėgte bėgs į kino teatrus, kad dar kartą pamatytų savo dievaitį didžiajame ekrane, nors ir nesužinos nieko naujo. Manau, tai akivaizdus pasityčiojimas iš naivių paauglių ir vaikų.
Šnekant apie kūrinio „vidų“, iš karto pamatome visiškai surežisuotus dialogus ir pokalbius apie nieką. Bieberis neparodo savęs iš naujos perspektyvos, o visi jį lydintys skandalai tėra dar vienas reklaminis triukas, siekiant atkreipti į save daugiau dėmesio. Žvaigždė juk gęsta, o reikia dar tiek padaryti, tiek daug maišų pinigų sukrauti. Filmo metu tą ir matome – labai nenuoširdų pasakojimą apie žmogų, kurio paauglystė buvo sugriauta. Žinoma, vaikinas smarkiai degraduoja pasiduodamas visokioms pagundoms ir atsiprašo gerbėjų. Viskas atrodo labai graudžiai, ir iš to, ką kasdien matome žiniasklaidoje, galima suprasti, jog jo laukia panaši ateitis kaip Lindsay Lohan arba jau visiškai smukusios ir man vien tik šleikštulį keliančios Miley Cyrus.
Koncerto akimirkos taip pat atrodo nelabai kaip. Toks jausmas, kad bet kaip sulipdytų kadrų ir kelių dainų turėtų užtekti nudžiuginti filmo belaukiančias mergaites. Net pasiklausius jo dainų, iš kurių keletas skamba visai padoriai, jos visiškai nedera prie bendro juostos konteksto. Žinoma, čia jau montažo klaidos, tačiau scenarijus filmui parašytas labai prastai. Galiausiai, jam nebejaučiamas joks gailestis, o kalbant apie barzdas ir ūsus, tik ima juokas. Vaikas su plaukeliais ant veido. Nejaugi toks brendimas ir yra svarbiausias jauno žmogaus gyvenime? Pokalbiai apie jo pasikeitimą ir žingsnius į suaugusį gyvenimą telieka pokalbiais. Žmogus, kaip jau minėta anksčiau, neturėjo normalios paauglystės, todėl apie kokį nors brendimą sunku kalbėt. Kūrėjai tiesiog persistengė su tokia neskania ir per daug saldžia drama.
Techninė juostos pusė
Techniškai filmas patrauklus akiai, bet taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio.
Pirmiausia, pats garso takelis, kuris turėtų įkaitinti, visą laiką skambėti pristatant Bieberio pranašumą scenoje, atrodo blankiai. Kelios dainos skamba neblogai, o bendras kontekstas tiesiog nieko vertas. Netgi koncertinių akimirkų metu muzikinė palyda atrodo žymiai prasčiau nei pirmojoje juostoje. Vienintelis dalykas, kuris gelbėja, tai visai pakenčiamas garso montažas, kuris bent jau keliose vietose skambėjo labai įtikinamai ir, tenka pripažinti, stipriai. Visa kita – tik dar vienas pasityčiojimas.
Antra – filmo montažas skurdus, jo dėka nesimato jokio ryšio tarp rodomų bendrų kadrų iš turo, pokalbių scenų ir koncerto. Viskas pateikiama taip chaotiškai, jog filmas iš karto praranda žavesį. Vizualiai ir techniškai jis turėtų būti nepriekaištingas, vis dėlto žiūrovams reikia judesio, o ne monotoniškai pateikiamų scenų. Juokingai atrodo, kai gerbėjos jau pradeda įsijausti į rodomą vaizdą iš koncerto, o jis staiga nutrūksta. Tokiais būdais parodoma nepagarba žiūrovui.
Filmas kupinas visokiausių įžymybių ir šou verslo ryklių, pasakojančių apie Justino Bieberio sėkmės receptą ir jį kaip sensaciją. Iš vienos pusės galima pritarti, iš kitos – tai irgi apgalvotas reklaminis žingsnis. Visi mes puikiai suprantame, jog su kiekvienais metais šio svajonių jaunikio žvaigždė ges, nes jo muzika neturi jokios didesnės vertės, o tuo pačiu jis nėra labai išskirtinis tuo, ką daro.
Kolektyvinis žinomų atlikėjų Usher, Will.I.Am, Nicki Minaj, Big Sean ar Ludacris pasirodymas kelia labai dideles abejones dėl natūralumo, o ką jau kalbėti apie patį juostos žvaigždūną Justiną. Nustatęs labai rimtą veido išraišką ir bandantis manipuliuoti savo gerbėjais iš įvairiausių pozicijų, jis parodo, kad net negeba suvaidinti savęs. Žinoma, gerbėjai to niekada nesupras ir nepamatys, kol nenusiims rožinių akinių ir neišeis į gatvę pabendrauti su tikrais žmonėmis, o ne su „belieberiais“, besislepiančiais už kompiuterių ekranų.
Verdiktas
„Justin Bieber. Tikėk!“ – tai, mano manymu, dar vienas pasišaipymas iš žiūrovų ir tuo pačiu iš gerbėjų, pristatant antrarūšį ir vargingos kokybės produktą. Filmas tiesiog įvyniotas į gražų ir patrauklų akiai foną, kuris išsisklaido ore vos tik prasidėjus pirmai juostos rodymo minutei.
Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 1/10
Techninė juostos pusė – 2/10
Aktorių kolektyvinis darbas – 1/10
Bendras vertinimas: 1/10