Nes visada maniau, kad politikos senbuvis negali taip paprastai imti ir apsigyventi pajūryje.
Ypač po sėkmingo 2009-ųjų Europos Parlamento rinkimų precedento, kai iš niekur atsiradusi kultūros vadybininkė Radvilė buvo pasodinta į itin Lietuvai svarbią europarlamentaro kėdę. Atrodo, kad precedentas įgyja dėsnio pavidalą. „Kartų kaita“ partijoje vykdoma giminystės, šuniškos
ištikimybės ir padlaižiavimo pagrindu.
Gaila, kad tai daroma Tėvynės Sąjungoje, partijoje kuriai simpatizuoju. Paskaičiau komentarus minėtoje seimūnės paskyroje ir naujienų portaluose ir formalizavau argumentus „už“ ir „prieš“. Pradėkime nuo „už“:
a) geneologija;
b) jaunas amžius;
c) moralumas.
Toliau pateikiu argumentus „prieš“:
a) nulinė patirtis politikoje (tarnyba valstybinėse institucijose nėra politika);
b) nulinis žinomumas apie kandidato nuostatas, vertybes įvairiais valstybei svarbiais klausimais;
c) nulinis žinomumas tarptautiniu mastu;
Dar kaip itin svarbus ir viską persmelkiantis argumentas pateikiamas „šios giminės neblėstanti meilė Lietuvai“. Su šituo nepasiginčysi, bet... kodėl norima Lietuvą mylėti iš karto nuo Europos Parlamento nario kėdės?
Kodėl jaunimas neskatinamas nuveikti ką nors gero čia, Lietuvoje?
Kodėl į europinę instituciją siunčiamas neapsiplunksnavęs „politikas“, kai visi žino, jog tai yra politikos sunkiasvorių sambūris?
Neturiu atsakymų į šiuos klausimus. Nežinau, kas dedasi aptariamos partijos lyderių galvose, kai daromi tokie sprendimai. Baisu galvoti apie „tuos jaunus ambicingus žmones, kurie pakeis senąją kartą“ jei jie į politiką atvedami tokiais būdais.
Kaip pražilęs žmogus turiu teisę nusivilti. Ko vertas proteguojamas jaunimas, kuris nori „dirbti vardan Lietuvos“ ne Lietuvoje? Tai kelis kartus blogiau, nei Lietuvą „iššlavusi“ emigracija.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!