Tikroji dingusių sovietų lėktuvų „paslaptis“

Leidykla „Briedis“ išleido Antrojo pasaulinio karo sovietų mitus triuškinančią serijos „Mark Solonin“ penktąją knygą „Katastrofos chronologija“.

1941 m. birželio 22 d. prasidėjo SSRS karinė katastrofa. Nacistinė Vokietija per kelias savaites sutriuškino milžinišką 3 mln. Raudonosios armijos grupuotę. Pirmosiomis karo dienomis kilusį chaosą iliustruoja 1941 m. birželio 26 d. Vakarų fronto (buvusios Pabaltijo YKA) vadovybės šifruotė Stalinui apie Lietuvoje dingusią armiją:

„Pagal keletą gana aiškių faktų, 11-osios armijos štabas pateko į nelaisvę arba paimti šifruočių dokumentai. Jau dvi dienas iš 11-osios armijos gaunama suklastotų šifruočių.
Ne kartą [birželio] 23, 24, 25 mano siųsta žvalgyba negalėjo susisiekti su 11-osios armijos štabu. Šiandien pasiunčiau iš užnugario į numanomą rajoną, kuriame yra 11-osios armijos štabas, rezultatas bus žinomas vakare.
DVINSKĄ (DAUGPILĮ) užėmė vokiečiai“.

Žinios, kurias siuntė 11-osios armijos štabas, buvo tokios netikėtinos, kad sovietų vadovybė pamanė, jog jai siunčiamos klastotės. 11-oji armija, (armijoje paprastai būna daugiau kaip 60 000 karių) dingo, išsisklaidė miškuose tarp Panevėžio ir Daugpilio.

Vokiečių bombos 1941 m. vasarą netikėtai pabiro ant „taikiai snaudžiančių aerodromų“, miestų ir kaimų. Kaip teigė sovietų istorikai, buvo sunaikinta 1600 sovietų lėktuvų, dalis jų – žemėje. Esą, Raudonoji armija neturėjo kuo kovoti. Sovietų istorikai ilgus metus ieškojo tokio masto katastrofos pateisinimo ir prikūrė įvairių mitų. Bene gajausias iš jų: tą milžinišką lėktuvų armadą sunaikino priešo aviacija.

Naujausia M. Solonino knyga atskleidžia tikrąją dingusių lėktuvų „paslaptį“. Pasirodo, daugybę lėktuvų priešui paliko sovietų kariuomenė (dalį jų spėjo pati sudeginti). Štai vien Vilniaus Kirtimų (Porubaneko) aerodrome liko dešimtys tvarkingai išrikiuotų naujausių kovos lėktuvų Il-2, Jak -1, MiG-3. Taip atrodė ir Kauno, Šiaulių, Panevėžio bei kiti aerodromai.
Knygoje apie 700 iliustracijų, ypatinga vieta skiriama sovietų aviacijai, pateikiama 1941 m. birželio 22 d. vokiečių žvalgybos lėktuvo darytų Vilniaus aerodromo nuotraukų, gautų iš JAV archyvų.

Siūlome knygos ištrauką:

Tuo metu Kremliuje galų gale suprasta, kad prasidėjo karas. Tai pagaliau suvokus,
atsirado taip pat liūdnai pagarsėjusi direktyva Nr. 2, kuri buvo išsiųsta kariuomenei 1941 m. birželio 22 d. 7.15. Štai jos tekstas, nuo pirmojo iki paskutinio žodžio:

„1941 m. birželio 22 d. 4 valandą ryto vokiečių aviacija be jokio preteksto įvykdė antskrydžius prieš mūsų miestus ir aerodromus palei vakarinę sieną ir juos bombardavo. Kartu įvairiose vietose vokiečių kariuomenė atidengė artilerijos ugnį ir peržengė mūsų sieną.
Dėl negirdėtai įžūlaus Vokietijos įvykdyto Sovietų Sąjungos užpuolimo
ĮSAKAU:
1. Visomis kariuomenės pajėgomis bei priemonėmis užgriūti ir smogti priešiškoms pajėgoms, sunaikinti jas tuose rajonuose, kur jos pažeidė sovietų sieną.
2. Žvalgybos ir kovinei aviacijai nustatyti priešo aviacijos susitelkimo vietas ir sausumos kariuomenės grupuotes.
Galingais bombonešių ir šturmo aviacijos smūgiais sunaikinti priešą aerodromuose ir subombarduoti jo sausumos kariuomenės grupuotę. Aviacijai smogti į Vokietijos teritorijos 100–150 km gilumą. Subombarduoti Kenigsbergą ir Memelį.
Iki ypatingo nurodymo antskrydžių į Suomijos ir Rumunijos teritorijas nevykdyti“.

Direktyva Nr. 2 nei forma, nei turiniu neatitinka statuto nustatytos kovinių įsakymų parengimo tvarkos. Yra tvarka, ir kariuomenė privalo jos laikytis. Įsakymo tekstas turi atitikti ne autoriaus literatūrinį skonį, o lauko statuto (LS) PU-39 90 straipsnį („Pirmame įsakymo punkte pateikiama trumpa visos priešo grupuotės veiksmų charakteristika... Antrame punkte nurodomi kaimynų uždaviniai ir ribos su jais. Trečiame punkte pateikiami suformuluotos junginių užduotys ir vado, formuluojančio įsakymus, sprendimas“).

Žvelgiant ir lyginant statuto reikalavimus su direktyva Nr. 2, ji yra ne daugiau nei emocionalus, gal reikėtų pasakyti daug blogiau, – tiesiog isteriškas riksmas. „Užgriūti ir sunaikinti“ – tai ne kovos įsakymas. Lygiai toks pats dirbtinis, perdėtas pasakymas yra „negirdėtas priešo įžūlumas“. Vietoje to Timošenkos ir Žukovo valdiniai turėjo gauti konkrečių atsakymų į klausimus: Kur priešas? Kokios jo pajėgos? Kokiomis pajėgomis, kokia grupuote, kokiuose ruožuose tą priešą reikės „užgriūti“? Kokius ruožus ir iki kada reikės užimti?

Grįžtant prie Šiaurės vakarų fronto KOP kovos veiksmų istorijos, reikia pažymėti, kad direktyva Nr. 2 vis dar ribojo fronto aviacijos veiksmus: „aviacijai smogti į Vokietijos teritorijos 100–150 km gilumą“, o pagal priedangos planą Pabaltijo YKA aviacija turėjo Dancigo (dabar Gdansko)–Bydgoščio ruože 300–350 km vakariau sienos sugriauti tiltus per Vyslą.

Protu nepaaiškinamas operatyvinis tikslas, neįtikėtinas ir įkyrus noras „subombarduoti Memelį“. Šiaurės vakarų fronto KOP vadovybės garbei reikia pažymėti, kad jos sprendimai buvo daug realesni.

Savaime suprantama, pagrindinis pavojus slypėjo ne Memelio uoste. Tarp Tilžės ir Suvalkų siaurame žemės ruoželyje susigrūdo dvi – 3-ioji ir 4-oji vermachto tankų grupės. Jose buvo septynios tankų ir šešios motorizuotosios divizijos. Birželio 22-osios rytą suspausta spyruoklė veržliai, ištiesė į priekį ilgus „plieninius nagus“ – dešimtis kilometrų besitęsiančias tankų, artilerijos vilkikų, motociklų, šarvuočių, sunkvežimių, cisternų kolonas.

Vokiečių mechanizuotųjų kolonų buvo tiek daug, o kelių tarp snaudžiančių pietų Lietuvos miškų tiek mažai, kad vermachtui prireikė dviejų dienų visam šiam gremėzdui permesti į sovietų teritoriją. Ir kai birželio 24-osios ryte 7-oji tankų divizija, 3-iosios tankų grupės avangardas jau užėmė Vilnių, kovinės grupės paskutiniosios, 19-oji tankų ir 14-oji motorizuotoji divizijos, dar tik slinko per sieną.

Mechanizuotosios kariuomenės kolonos to meto aviacijai buvo idealus taikinys. Bombonešiui skrendant horizontaliai, numestos bombos išsisklaido elipse, kuri smarkiai ištempta vienoje iš savo ašių, lėktuvo greičio vektoriaus kryptimi; nustačius laiko intervalą, bombų mėtymo įtaisas leido išmesti bombas vadinamuoju „metimu serija“ ir dar labiau ištempti į ilgį bombų kritimo ruožą. Taip atakuojant mechanizuotąją koloną taikyti būdavo daug paprasčiau, nes pataikymui reikšmės turėjo tik viena koordinatė – „kairiau-dešiniau“. Jokios reikšmės situacijoje „toliau-arčiau“ neturėjo, nes taikinio ilgis buvo matuojamas kilometrais. Pataikyti į tanką buvo gan retas įvykis, be to, FAB-50 pramušdavo lengvųjų tankų šarvus tik sprogusi ne toliau kaip per 1-2 metrus nuo taikinio, ir net speciali galinga skeveldrinė aviacijos bomba OFAB-100 turėjo nukristi ne toliau kaip per 10 metrų nuo tanko, bet automobiliai, benzino cisternos, motociklai, nešarvuoti arba lengvai šarvuoti vilkikai, sudarantys daugiau nei 90 proc. visų mobilių tankų divizijos objektų, buvo lengvai pažeidžiami iš oro. Bent jau tokiais „sutelktais priešo aviacijos smūgiais“ sovietų istoriografija tradiciškai aiškino dingimą Raudonosios armijos mechanizuotųjų korpusų, kurie tomis pačiomis dienomis ir valandomis, keldami tokius pat dūmų ir dulkių kamuolius Baltarusijos ir Lietuvos keliais judėjo vokiečių link...

Ryšys tarp Maskvos ir Rygos veikė užtikrintai. Taip galima spręsti iš to, kad jau 8.40 „pulkininko Raskazovo Rygos štabas“ į 7 MAD pulkus išsiunčia tokį nurodymą: „Bombonešių aviacijai leista atakuoti priešo pėstininkus ir aviaciją jo teritorijoje iki 100 km gylio“. Masinių priešo aviacijos antskrydžių į mūsų teritoriją metu pakelti bombonešių aviaciją ir sekti paskui ją uodegoje rengiantis atakai prieš jo aerodromus...“ (57) 9.45 fronto Karo taryba išleidžia direktyvą (be numerio), kurioje fronto KOP vadui, be kita ko, įsakoma: „priešo Tilžės ir Kalvarijų grupuotėms smogti galingus smūgius“. „Tilžės grupuotė“, tai – 4-oji vermachto tankų grupė, toliau puolanti Tilžės, Taurogėnų (dabar Tauragė), Šiaulių kryptimis. „Kalvarijos grupuotė“ – tai 3-ioji tankų grupuotė, kurios divizijos judėjo Suvalkų, Lazdijų, Seirijų, Alytaus keliu.