Kai kas įsivaizduoja ir sako, kad viską namuose turi atlikti žmona, bet aš manau, šeima turi viską daryti bendrai - tiek žmona, tiek vyras. Negi vedi mylimą žmogų, kad tau vergautų - kaip tu įsivaizduoji, kas yra žodis meilė? Aišku, variantų bus daug ir įvairių, bet yra tik vienas teisingas atsakymas.
Buvo tekę matyti ir girdėti tokių šeimų, kai žmona bando auklėti vyrą, o vaikus lepina. Jei siūlai kokią išeitį, ji su tuo nesutinka, jei tyli, nieko nesakai, kai rėkia, tai klausia - „ko tu tyli?“. Ir dar kai kas: dauguma žmonių savo vaikus auklėja juos lupdami rykšte ar diržu, bet tai daro su pykčiu. O aš manau, kad su tuo vaiku reikia pabendrauti ir ramiai su meile paaiškinti, jei jis kažką padarė ne taip.
Apskritai, kai mes buvome maži vaikai, argi ne taip pat elgėmės? Kartais atrodo, kad jis dar vaikas, tad užaugęs nieko neprisimins. Deja, su tuo nenorėčiau sutikti. Daug vaikų išeina iš tėvų namų todėl, kad pamena viską - ar buvo užaugintas ne su meile, bet su pykčiu. Tam vaikui išlikęs tas skaudulys, kurį patyrė tėvų namuose.
Netgi yra tokių situacijų, kai nutinka kokia nors bėda ir bijai pasakyti savo mylimam žmogui, kas nutiko... Gal jis nesupras, aprėks, bet jūs pabandykite susėdę visi kartu prie stalo apie viską padiskutuoti, išklausyti, kalbančio nepertraukti. Ir pagalvokite, ar tikrai tekėjote, vedėte iš meilės?
Neįsižeiskit - tai iš mano gyvenimo patirties, o ne iš knygos. Aišku, kiek žmonių, tiek nuomonių: esam įvairus, nė vienas nesam tobulas, bet jei būtų visi vienodi, būtų neįdomu. Priimk kiekvieną žmogų tokį, koks jis yra. Gal tas žmogus tave užkalbino ne be reikalo?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!