Šiuo metu dalyvauju ES finansuojamame, Lietuvos mokslo tarybos vykdomame projekte „Podoktorantūros (post doc) stažuočių įgyvendinimas Lietuvoje“, domiuosi tyrimais, atliekamais Lietuvoje ir užsienyje, kurių pagrindinis tikslas yra atskleisti, paaiškinti, suskaičiuoti, įvertinti bet kokius migracijos aspektus. Ne mažiau įdomios yra žiniasklaidoje sutinkamos pačių migruojančiųjų asmeninės istorijos. O ką jau kalbėti apie komentatorių nuomonių įvairovę!
Pirma priešprieša: emigrantų smerkimas
Kai užmiršti demokratijos privalumus turėti skirtingas nuomones ir dėl vienokių ar kitokių priežasčių kyla noras matyti pasaulį darnų, gražų, taikų, bet kokia išgirsta, pamatyta nesantaika kelia klausimą: o ką galime padaryti, kad visiems gyventi būtų gera?
Ir kažin, ar galime ką nors padaryti ir, svarbiausia, ar reikia ką nors daryti... Gal pakaktų patiems, kiekvienam, galbūt, savaip suprasti, kodėl vieni kitų nesuprantame, o juo labiau kritikuojame dėl vienokio ar kitokių jų pasirinkimo. Kad ir kaip ten teoriškai racionaliau bebūtų, šiandienos žiniasklaidoje dominuoja likusiųjų gyventi Lietuvoje smerkiamas požiūris į emigrantus, į jų pasirinkimą, į jų laisvę gyventi ten, kur jie patys nori.
Deviantiniu elgesiu ar net nusikalstamu gyvenimo būdu pasižyminčių emigrantų iš Lietuvos istorijos nebestebina, net nebekelia pasipiktinimo. Dominuojančios komentatorių nuotaikos po panašių kriminalinių kronikų apibūdintinos: „kiek galima rašyti apie tą raupsuotųjų kategoriją?“.
Susiformavusi stigma dažnai universaliai taikoma visiems emigrantams, užmirštant, kad žiniasklaidai naudingiau pristatyti skandalingas ir tuo pačiu visuomenės dėmesį labiau traukiančias istorijas, nei aprašyti niekuo neintriguojančias sėkmingas biografijas. Emigrantai puikiai susipažinę su dominuojančiu, juos smerkiančiu diskursu Lietuvoje, kaip kad rašė DELFI skaitytoja: „žinau, kad daugelis žmonių niekina imigrantus ir nuvertina jų sunkų darbą“.
Tačiau net ir nusivylimas, pyktis dėl emigrantų nuvertinimo, o juo labiau - priimančios šalies gyventojų bei valdžios negatyvus požiūris į emigrantus, trukdantis sparčiai sėkmingai integracijai, išreiškiamas kad ir Didžiosios Britanijos ministro pirmininko D. Camerono apibendrinimais, jog darbininkai iš Lietuvos ir kitų posocialistinių šalių užima didelę dalį darbo vietų fabrikuose, todėl jis drąsiai ragina „sakyti „ne“ imigrantams iš Rytų Europos, kurie atima iš britų darbo vietas”, neatima noro, susiklosčius nepalankioms sąlygoms užsienyje, arba susiklosčius palankioms sąlygoms Lietuvoje, grįžti į gimtinę. Skaitytoja DELFI rašė: „emigrante, nesitikėk grįžęs Lietuvon sulaukti mano pagalbos“, bet tai jokiu būdu nemažina pasiryžimo grįžti gyventi į Lietuvą, net jei šiuo metu tam nėra palankių sąlygų (autorės tyrimų respondentų dominuojantis požiūris).
Antra priešprieša: emigrantų kontrapuolimas
Negatyvias nuotaikas sąlygoja emigrantų emocingas atsakas juos smerkiantiems lietuviams Lietuvoje. Ne tik atsakas, kad dabar jie gyvena geriau, bet ir pikdžiugiškas konstatavimas, kad Lietuvoje lietuviai pasmerkti keliaklupsčiauti juos išnaudojatiems darbdaviams, skurdui, atostogų nematymui, negalėjimui nusipirkti geresnį daiktą buičiai, jau nekalbant apie nekilnojamo turto įsigyjimą, kokybiško mokslo neprieinamumui.
Dalis emigrantų nuoširdžiai tiki, kad jų piniginės perlaidos yra vienintelis ramstis Lietuvos ekonomikai, o internetiniai portalai tokiai nuomonei tik oponuoja, formuluodami skambias antraštes: „Šventinius stalus lietuviai dengs už emigrantų pinigus“.
Trečia priešprieša: emigrantų savęs teisinimas
Turbūt jautriausia skaityti ir girdėti emigrantų pasakojimus, kuriuose jie tarsi sau, tarsi likusiems Lietuvoje teisinasi, kodėl išvyko, kaip sunkiai priimančioje šalyje dirba, kokią nostalgiją patiria. Teoriniuose diskursuose populiarus selektyvios atminties terminas paaiškintų, kodėl bėgant metams užsienyje, emigrantų prisiminimai apie Lietuvą, kurioje dalis išvykusiųjų galo su galu nesudurdavo, darosi vis gražesni, atsiranda daugiau emocijų ir galimybių „mylėti Lietuvą prie jos neprisiliečiant“.
Tik būtų įdomiau pastebėti, ar labai sėkmingos, ar nesėkmingos integracijos atvejais suaktyvėja noras save teisinti, giriantis gaunamų pašalpų dydžiu, ar pasidalinant širdies skausmu, kai „išgirdus svetur kregždę, akys apsipila ašarom, bet ne iš liūdesio, o iš meilės tėvynei, kurios jau senai nematau ir ilgiuosi“.
Ketvirta priešprieša: emigrantų atsiribojimas
Kai išvykusiems pabosta nuolatinė konfrontacija žiniasklaidoje tarp emigrantų ir lietuvių gyvenančių Lietuvoje, jie tiesiog nustoja skaityti lietuviškus laikraščius, portalus, kraštutiniais atvejais atostogas ima leisti egzotiškose šalyse, nevengia pabrėžti, kad net nebegalvoja apie grįžimą į Lietuvą ar negrįžimą, nes tiesiog gyvena savo gyvenimą „ten“. O ir tenori vieno, kad juos „paliktų ramybėje“, kaip kad rašė išvykusi iš Lietuvos Tofsla. Nors jai oponuotų H. Maselis, drąsiai apibendrinęs, kad „esminė problema – ryšių su lietuviais emigracijoje nutraukimas“ ir siūlantis suteikti dvigubą pilietybę, elektroninio balsavimo galimybę ir tokiu būdu semtis iš emigrantų patirties.
Tuo tarpu A. Smetona sensacingai formuluoja: „emigrantai – mūsų tautos nukirsta šaka. Tai faktas. Čia nesusilaikysiu nepataręs Švietimo ir mokslo ministerijai – nešvaistykite tuščiai mūsų pinigų emigrantų mokymui, o geriau pasirūpinkite kaimo mokyklų, bibliotekų, kultūros židinių išsaugojimu“. Bet ar jis nėra teisus? Emigravusieji, o kokias esmines problemas matote Jūs?
Ar įmanoma viską apibendrinti?
Ir iš tiesų – ar įmanoma rasti bendrą vardiklį apibūdinant emigrantą? Turbūt tikrai ne… Emigracijos motyvai tokie skirtingi, išvykimo keliai ir įsitvirtinimo strategijos tokios nevienodos, kad turbūt tai savaime padiktuoja atsakymą, kodėl tiek privačiame lygmenyje, tiek viešajame diskurse jaučiama „likusių ir išvykusių“ priešprieša. Turbūt pelnytai „nutekėję protai“ piktinasi žiniasklaidoje dominuojančiomis istorijomis apie lietuvių kriminalinį, o gal sunkų gyvenimą emigracijoje, ne mažiau suprantamas nekvalifikuotus darbus dirbančiųjų pasipiktinimas girdint kvietimą grįžti į Lietuvą, kur tokį patį darbą dirbdami jie nesudurtų galo su galu.
Tad gal nebandykim apibendrinti visų išvykusių iš Lietuvos, gyvenančių tarp Lietuvos ir kitos šalies tuo savotišką neigiamą stigmą suteikiančiu emigranto statusu? Jei aktualu, tai paminėkim, kad „jis gyvena Aliaskoje“, bet gal daug aktualiau būtų sakyti „jis padarė, padėjo, sukūrė“… Juk ir Lietuvoje kaip ir bet kurioje pasaulio šalyje gyvena labai skirtingi žmonės, skirtingų socialinių statusų, bet tarp jų viešojoje erdvėje nejaučiama tokia milžiniška įtampa...
Būtų įdomu išgirsti aktyvių komentatorių nuomonių, pasidalinimų, ar jie jaučiasi emigrantais, gal „pasaulio piliečiais“, kosmopolitais, „globaliais lietuviais“, o gal lietuviais, dirbančiais įvairius darbus įmonėse, įsikūrusiose kiek toliau už Lietuvos politinių sienų? Gal tai sumažintų įtampą tarp „likusių ir išvykusių“? Ir tegul visiems, nepriklausomai nuo gyvenamos vietos ir socialinės padėties, šventės visuomet būna gražios, sočios, atleidimo ir susitaikymo kupinos!
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Lietuviai, gyvenantys svetur, atsiliepkite: ar Jus žeidžia žodis emigrantas? Ar planuojate grįžti į tėvynę? Kaip į tai, kad gyvenate svetur, reaguoja Jūsų artimieji? Pasidalinkite savo istorijomis ir nuomonėmis! Laukiame Jūsų laiškų el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Svetur“