Nors tyrime pateikiami duomenys negali būti pritaikomi visiems šalies gyventojams – kokybinio pobūdžio tyrimu siekiama atskleisti konkrečios tyrimo dalyvių grupės ypatumus, tai gali būti naudinga medžiaga tiems, kas neatsispiria pagundai savo problemas spręsti alkoholio pagalba.
Alkoholis kaip „vaistas“ nuo visų slėgusių kompleksų
Tyrime, kurio duomenys publikuoti Higienos instituto leidinyje „Visuomenės sveikata“, dalyvavo 13 dalyvių, 5 moterys ir 8 vyrai. 9 iš jų lanko pagalbos sau grupes, 4 tyrimo dalyviai nelanko pagalbos sau grupių, bet 2 yra įsitraukę į religinių bendruomenių veiklą (krikščioniškos ir netradicinio religinio judėjimo). Amžius – nuo 25 iki 66. Vartojimo trukmės patirtys skirtingos: nuo 5 iki 45 metų, blaivybės patirtys – nuo 2 iki 17 metų. Tyrimo dalyvių buvo prašoma papasakoti savo gyvenimo istoriją.
„Priklausomybės vystymosi pradžioje tyrimo dalyvių pasisakymuose akcentuojama, jog atrastas naujas ir efektyvus psichologinių būsenų valdymo ir tapatumo kontrolės įrankis – alkoholis – buvo suvokiamas kaip pozityvi problemų sprendimo išeitis. Apie alkoholį kalbama kaip apie „begalinį atradimą“, „vaistą“ nuo įvairių juos slėgusių „kompleksų“, baimių, nerimo, nemeilės sau. Priklausomybės vystymosi pradžioje įvardijamos desperatiškos savojo „aš“ paieškos bei nepasitenkinimo savimi lydimas poreikis kurti kitokį save alkoholio pagalba.
Savęs pažinimo poreikį iliustruoja vieno tyrimo dalyvio, kuris save apibūdino kaip „ieškotoją“, atvejis. Įvairiose jaunimo grupėse bandymai pritapti pažinus naują aplinką ir neatradus savo vaidmens joje baigdavosi pasitraukimu ir tolesnėmis paieškomis: „Tas toksai ir vat [juokiasi] ieškotojo toks mąstymas – labai keisti viską kažkaip, vat.“ Šio žmogaus pasakojime vienas patyrimas itin ryškiai atskleidžia, koks svarbus siekis susitapatinti su kitais žmonėmis vartojant alkoholį. Kasdienėje gyvenimiškoje situacijoje įvykęs netikėtas suvokimas, jog tyrimo dalyvis yra panašus į kitus žmones, toks bendrystės jausmas įkvėpė blaiviai gyventi pusę metų: „Atėjo tokia mintis [su nuostaba], kad aš toks pat, kaip visi. Ir taip mane, įkvėpė, kad nustojau gert“, - atskleista T. Jasiukevičiūtės atliktame tyrime.
Taigi alkoholis šių priklausomybę patyrusių asmenų apibrėžiamas kaip trumpalaikė priemonė, sukelianti taip trokštamą jauseną, jog būdamas savimi tarp kitų gali jaustis svarbus ir reikalingas, taip pat suteikia galimybę, prisitaikyti prie aplinkos ir glaistyti savo vidines problemas, jas maskuoti. Pavyzdžiui, vienas informantas pasakojo: „Ir gėrimas tikrai lygina tuos visus nelygumus: kas per daug jautrus – sumažina, paverčia vėl visokiu iškreiptu būdu, kad prisitaikytum, kad tau ne taip skaudu būtų“.
Kaip apsvaigęs pasijauti visai kitu žmogumi
Kaip parodė tyrimas, naujų savybių ir su jomis susijusių elgesio būdų išbandymas apsvaigus suteikia biocheminį paskatinimą ne tik dėl paties alkoholio poveikio, svarbia tolesnio vartojimo paskata tampa ir sulauktas pozityvus aplinkinių atsakas: „Man reikėdavo vis kažką iškrėst, kad atkreipčiau dėmesį, turbūt to dėmesio trūko. Ir atvirkščiai, blaivioje būsenoje tyrimo dalyvių įvardijamas nepasitikėjimas savimi drąsos reikalaujančiose situacijoje bei neigiamas socialinis atsakas skatino vengti įvairių naujų elgesio būdų neišgėrus: „Ir man patvirtindavo, kad aš niekam tikęs, ir aš – vieną kartą, du, trys bandymai – viskas, paskui jau į sieną galvos nedaužai, ane?“
Alkoholio vartojimas pasakojimuose atskleidžiamas kaip psichologinių ir socialinių jėgų šaltinis, stiprinantis savo vertės jausmą – galimybė pabėgti nuo psichologinių problemų, nuo kasdienio gyvenimo įtampos ne tik socialinėse sąveikose, ieškant kitų pritarimo, bet ir vienatvėje. Kai kuriose istorijose šis etapas pasireiškė gana anksti, priklausomybės vystymosi pradžioje: „Žinai, ir bent jau tose vizijose, svajonėse alkoholinėse – būti žmogumi ir jaustis kažkuo kažkuo, nu, vertingu, žinai.“
Kitas tyrimo dalyvių reflektuojamas tapatumo aspektas priklausomybei vystantis – vartojant alkoholį atrastas būdas jaustis tokiais, kokiais blaivybėje atrodė neįmanoma būti, t. y. socialiai aktyvesniais, mėgstamais: „Visa tai, kas manyje buvo ir mane slėgė – baimė, nepasitikėjimas savimi, nepritapimas prie kitų. Nesugebėjimas bendrauti ir bailumas – viską atėmė iš manęs. Aš buvau laisvas, aš buvau tas, kuriuo aš norėjau būt“. Galimybė greitai ir efektyviai įgyti norimas savybes ir išsivaduoti iš slegiančių sudarė sąlygas nesudėtingu būdu įvaldyti ir išreikšti palankesniu laikomą socialinį vaidmenį. Išgėrus dingdavęs „blokas“ leisdavo kardinaliai keisti savo elgesį, pavyzdžiui, iš drovaus virsti „netgi įžūliu“. Tačiau atsiskleidžia ir kita besivystančios priklausomybės pusė – elgesio strategijos ir vaidmenys, prisiimami alkoholio vartojimo situacijose, buvo ganėtinai kontrastuojantys su tais, kurie buvo įprasti šeimoje bei kitose aplinkose, bendraujant neapsvaigus. Būtent šis kontrastas ir besikaupiančios neigiamos alkoholio vartojimo ir priklausomybės pasekmės vėliau tyrimo dalyvių įvardijami kaip svarbūs stimulai siekti pagalbos ir blaivybės.
Atsirado problemėlė: neplanuoti kitiems žmonėms žalą darantys veiksmai
Pasak T. Jasiukevičiūtės, priklausomybės nuo alkoholio progresavimo etapas pasakojimuose atskleidžiamas kaip nesėkmingi bandymai kontroliuoti savo gyvenimą ir tapatumą. Alkoholis, priklausomybės pradžioje buvęs gana sėkmingu savikūros įrankiu, nebepasiduoda efektyviam „instrumentiniam panaudojimui“. Jis pats tampa kasdienybę ir tapatumą užvaldančiu potraukiu, kuris pateikiamas kaip nekontroliuojamas.
Pažvelgti į save, savo elgesį ir besiformuojančią probleminę situaciją šioje priklausomybės stadijoje tyrimo dalyvių laikoma gana sudėtingu, beveik neįmanomu uždaviniu. Vieno tyrimo dalyvio pasakojime tai iliustruojama tiesioginiu pavyzdžiu: „Vieną kartą mama nufilmavo, tai aš po kelių metų sugebėjau pažiūrėt, nes nesinorėjo žiūrėt, nes tikrai baisiai atrodo, labai.“
„Kitais atvejais iš dalies suvokiama probleminė situacija, pavyzdžiui, kad alkoholio vartojama per daug ir per dažnai, tačiau tyrimo dalyviai reflektuoja ne savo pačių elgesį ir jo pasekmes, labiau sutelkdami dėmesį į destruktyvią aplinką kaip problemų šaltinį. Vieno informanto atveju tai buvo kompanijų, mokyklų keitimas, siekiant išvengti nepageidaujamo elgesio pavyzdžių ir pašlijusių santykių („ta kompanija, ir gėrimai, ir tos brigados, kažką tai supratau, kad reikia kažką keisti“), nors alkoholio vartojimo intensyvėjimo taip ir nepavyko pakeisti.
Tyrimo dalyviai teigia, jog savistabai priklausomybės progresavimo metu itin trukdo mintys, užvaldytos svarbiausio tikslo – palengvinti būseną chemine medžiaga („Tikrai neįmanoma pastebėt pačiam. Kuo labiau grimzti, tuo labiau protas rodo kažką atbulai. Ir praktiškai žmogui tiesiog blokuojama pačiam susivokti“). Todėl „beprotiškais“ įvardijami neplanuoti kitiems žmonėms žalą darantys veiksmai, kai negalvojama apie jų pasekmes, pavyzdžiui, manipuliacijos kitų žmonių jausmais ar akivaizdus melas, kuris gali tuoj pat paaiškėti.
Tačiau bene daugiausiai reflektuojamas šių tyrimo dalyvių įvardytas „alkoholinės beprotybės“ ar „alkoholinio mąstymo“ aspektas yra saviapgaulė – paties savęs įtikinimas, jog toks elgesys yra priimtinas ir reikalingas“, - teigia sociologė.
Informantai įvardija vidinę sumaištį, kilusią dėl įsivaizduojamo savęs vaizdo, pavyzdžiui, kaip rūpestingo, mylinčio tėvo, ir šios sampratos neatspindinčio elgesio: „Taip veikė mano protas. Kažkokia beprotybė, aš gi nesu blogas žmogus, nenoriu blogai elgtis, bet taip elgiuos“. Kita „alkoholinio mąstymo“ išraiška – tai problemos, susijusios su alkoholio vartojimu, neigimas. Įvardijamas tiek paties priklausomo elgesio, tiek su priklausomybe susijusio tapatumo neigimas.
Siekiant įtikinti save, nusiraminti pasitelkiama, pavyzdžiui, tokia strategija, kaip pasekmių ir problemos sumenkinimas lyginant su kontrastuojančiais kitų žmonių priklausomybės pavyzdžiais: „Po darbo, taigi aš pareinu, va, algą parnešu, keturis butelius išgeriu alaus, kas čia, daug?“
Artimųjų pastangos kalbėti apie priklausomybės problemą pažvelgti į savo elgesį iš šalies priklausomybės vystymosi laikotarpiu įvardijamos kaip bevaisės, sukeliančios intensyvų pyktį ir pasipriešinimą: „Kada man pasakydavo „tu turi problemų su alkoholiu“, toks jausmas tarsi būčiau nuplikintas karštu vandeniu. Pykau už tą tiesą, kuri man nepatikdavo“.
Žemas savęs vertinimas kompensuojamas išoriniais atributais
„Po nesibaigiančia virtine vartojant alkoholį vykstančių „persikūnijimų“ į stipraus ir pasitikinčio savimi žmogaus bei kitus socialinius vaidmenis, įvardijamus nuo pat vaikystės, reflektuojamas viduje slypėjęs žemas savęs vertinimas. Šis mechanizmas ypač išryškėjo tyrime dalyvavusių vyrų interviu. Žemas savęs vertinimas priklausomybei progresuojant kontrastavo su išoriškai pasireiškiančiu noru kompensuoti nepasitikėjimą savimi bandant konstatuoti savo aukštesnę vertę išoriniais atributais
Vienas tyrimo dalyvis apie savo pranašumą namuose prieš vaikus, kuris suteikė galią reikštis jo despotiškumui, kalbėjo taip: „Tai, vot, ant jo [sūnaus] atsigriebdavau, kadangi kur sakau, kažkas už mane galingesnis, tai aš jau zuikis, o kur atsigriebi, ten krenta ant mažesnio, silpnesnio“. Dar viename pasakojime ši priešprieša atskleidžiama karjeros kontekste. Reflektuodamas save kaip nelinkusį dėti pastangų karjeros pasiekimams, tyrimo dalyvis kartu įvardija ir norą būti įvertintam labiau nei galėjo tikėtis: „O iš kitos pusės, buvau be galo susireikšminęs. Norėjau nieko neveikdamas, kad mane įvertintų – juk aš tai geriausiai išmanau. Tas vidinis konfliktas mane lydėjo visą gyvenimą“.
„Kaip jau minėta, priklausomybės pradžios stadijoje alkoholio vartojimas suteikia galimybę prisiimti ir atlikti tuos socialinius vaidmenis, kurie parankesni bendraujant. Tačiau priklausomybei progresuojant alkoholio poveikio pabaiga patiriama kaip vis gilesnis liūdesys ir vidinė tuštuma („Visą laiką linksma, energinga ir humoro įvairiausio prikrėsdavau – smagu visiems būdavo, bet man ant rytojaus būdavo liūdna labai – ir sveikatos, ir gėda“). Pradėjus kontroliuoti alkoholio vartojimą, kad ir trumpą laikotarpį, ypač išryškėja atsirandantis kontrastas tarp socialinių vaidmenų, prisiimtų apsvaigus ir blaivybėje. Vieno tyrimo dalyvio istorijoje toks vaidmenų ir su jais susijusių būsenų kontrastas nusakomas ypač ryškiai.
Priklausomybei progresuojant, ypač išbandžius narkotines medžiagas, atrandamas būdas, kaip pasijausti „visagaliu“. Vieno tyrimo dalyvio naudojama „betmeno“, kuris galėjo „viską“ („merginas kalbinti ir į lovą tempt, ir su draugais bendraut, ir viską viską“), metafora atskleidžia apsvaigus atrandamas trumpalaikes galimybes siekti norimo savęs vaizdo. Tačiau šios ypatingos galios siejamos išskirtinai tik su apsvaigimo būsena, nes alkoholiui nustojus veikti reali baimė sugrįždavo visu smarkumu („kai aš prablaivėdavau, vėl aš negalėjau, vėl šiandien aš susipažinau, permiegojom, o rytoj blaivas aš negaliu, aš vėl jos bijau“).
Apsimetinėjimo profesionalai patenka į savo pačių spąstus
Analizuojant tolesnius šio tyrimo dalyvio priklausomybės progresavimo ir tapatumo dinamikos aspektus išryškėja, jog ilgainiui apsvaigus pasiekiama „betmeno“ kaukė bei sudaromas savivertę sutvirtinantis socialinis įvaizdis (automobilis, apranga, galimybė lankytis kazino), kartu su visomis priklausomybės pasekmėmis pradėjo slėgti: „Buvau sudaręs vaizdą kažko, bet realiai, bet viduj dar didesnė – tokia tuštuma.“
Kito informanto pasakojime gebėjimas užsidėti socialinę kaukę pasireikšdavo profesinėje srityje. Pavyzdžiui, įsidarbinus į tam tikrą visuomenėje vertinamą tarnybą itin reikšmingas kartu įgyjamas socialinis statusas ir prestižas ir kartu reflektuojamos pastangos pritaikyti vidinę „uniformą“ – savybes, kurių reikalavo nauja darbinė situacija: „Laikiau save pareigingu, stropiu, sąžiningu. Bet vėlgi aš tokį norėjau matyt save, o praktika parodė, kad nesu sąžiningas“.
„Remiantis šiame tyrime gautais duomenimis galima teigti, jog vartojant alkoholį ne tik reguliuojamas informacijos apie save suvokimo lygmuo, bet ir pasitelkiama galimybė efektyviau įgyvendinti socialinius lūkesčius, pavyzdžiui, tapti komunikabilesniam ir drąsesniam, tokiu būdu užsitikrinti pozityvų, pastiprinantį socialinį atsaką. Priklausomybei progresuojant savęs pateikimą ir siekį atlikti prisiimamus socialinius vaidmenis lydi kontrastuojančios emocinės reakcijos, susijusios su emocine tuštuma, kurią sąlygoja socialinių kaukės „užsidėjimo“ metu patiriamas svetimumas savojo tapatumo atžvilgiu, o jas nusiėmus – liūdesys ir nepasitenkinimas savimi“, - apibendrina T. Jasiukevičiūtė.
Pasak tyrimo autorės, čia pateikiami priklausomybės vystymosi aspektai atskleidžia tik mažą tyrimo dalyvių pasakojimų dalį – kai kuriuos priklausomybės pradžios ir vystymosi laikotarpio aspektus. Tačiau akivaizdu, kad blaivybės laikotarpis ir atrandami būdai pažinti, atrasti ir galų gale atkurti save yra be galo svarbūs.
„Kalbant labai lakoniškai, patyrus daugybę neigiamų socialinio, psichologinio bei fizinio pobūdžio pasekmių blaivybės siekiama specializuotose savipagalbos grupių arba kitokio pobūdžio bendruomenės aplinkose, kur priklausomi asmenys atranda svarbius sveikimo resursus: dvasingumo ir tikėjimo teikiamą naudą, galimybę kurti naujos kokybės santykius, dalintis savo patirtimi ir pasakojimu bei daugelį kitų veiksnių.
Bendriausia prasme blaivybėje tapatumas atkuriamas per santykį su kitais, ypač reikšmingais žmonėmis, su kuriais palaikomi intensyvūs emociniai ryšiai suteikia galimybę susitapatinti ir drauge patvirtina atkuriamą blaivo asmens tapatumą. Tokie pasitikėjimu grįsti santykiai tampa tarsi „apsauginiu kokonu“, kurio dėl socialinių trukdžių – pavyzdžiui, problemų šeimoje bei nepriklausomybės laikotarpiu patirtos „suirutės“ šalyje – trūko priklausomybės vystymosi metu. Todėl labai svarbu susidūrus su priklausomybės problema ieškoti pagalbos anoniminėse savipagalbos grupėse, kreipiantis į specializuotus priklausomybių ligų centrus bei šioje srityje dirbančius specialistus – gydytojus, psichologus, socialinius darbuotojus, kurių žinios ar asmeninė priklausomybės ir jos įveikimo patirtis suteiks galimybę ieškoti išeities ir siekti blaivybės“, - patarė mokslininkė.