Tai nėra atsitiktinumas. Nacionalinės fregatos dirba kartu vykdant ES operaciją „Atalanta“, kad būtų apsaugoti laivybos maršrutai, kurie yra būtini Europos prekybai su kitomis pasaulio šalimis vykdyti ir gyvybiškai svarbiai pagalbai maistu Somaliui teikti. Be to, sprendžiame esmines problemas, ne tik kovojame su pasekmėmis. ES vykdo Somalio armijos mokymus, remia sutrikdytų Somalio institucijų atstatymą ir teikia paramą vystymusi, kad būtų padėti pagrindai ilgalaikiam klestėjimui.
Somalis yra konkretus bendresnės tendencijos pavyzdys. Europai veiksminga ir nuosekli saugumo ir gynybos politika yra būtinybė, o ne prabanga. Jei norime sukurti taikingesnį pasaulį, itin svarbu turėti krizių prevencijos ir taikos palaikymo pajėgumų.
Be abejonės, šešiasdešimt metų NATO buvo svarbiausias Europos saugumo garantas. Tačiau laikai keičiasi. Šių metų pradžioje mūsų žemyną paliko paskutinis amerikiečių kovinis tankas. Ne tik būtina, bet ir teisinga, kad Europa pati nuveiktų daugiau. Todėl nuo 2003 m. Europos Sąjunga sėkmingai palaikė taiką Bosnijoje ir Hercegovinoje, rengė policininkų mokymus Palestinoje ir Afganistane, taip pat kovojo su piratavimu Indijos vandenyne.
Dabar turime žengti dar toliau. Jei XXI amžiuje Europa nori išlaikyti savo vaidmenį pasaulyje, europiečiai turės dar glaudžiau bendradarbiauti. Tvirtesnės Europos gynybos politikos pagrindas yra trejopas: politinis – siekiama užtikrinti, kad ES galėtų gyventi pagal savo pasaulinius užmojus; operatyvinis – siekiama aprūpinti Europą pajėgumais imtis veiksmų vietoje; ir ekonominis – griežto taupymo laikais siekiama užtikrinti darbo vietas ir diegti inovacijas.
Nors nuo Antrojo pasaulinio karo laikų Europa gyvuoja taikiai, kažkur visada vyksta karai ir konfliktai. Nesvarbu, ar tai būtų pilietinis karas Sirijoje, ar kibernetiniai išpuoliai prieš mūsų oro uostus ar energijos tinklus, susiduriame su aiškiomis ir tiesioginėmis grėsmėmis. Skurdas, socialinė ir etninė įtampa yra svarbios konfliktų varomosios jėgos.
Būtent todėl mums reikia visapusiško požiūrio į užsienio politiką, kuris apimtų plačią ES turimų priemonių įvairovę. Toks požiūris apima civilines ir karines misijas pasitelkiant diplomatines pastangas ir dialogą, taip pat vystymosi politiką siekiant šalinti konfliktų pasekmes ir priežastis, pavyzdžiui, Somalyje.
Su terorizmu, kibernetinėmis grėsmėmis ir piratavimu gali būti kovojama tik pasitelkiant šiuolaikines technologijas ir itin profesionalias ir gerai aprūpintas ginkluotąsias pajėgas. Glaudesniu bendradarbiavimu gynybos srityje užtikrinsime, kad Europa galėtų sparčiau imtis priemonių. Kai 2011 m. Europos koviniai reaktyviniai lėktuvai skrido virš Libijos, 80 % atvejų JAV degalų lėktuvai turėjo papildyti jų degalų atsargas. Žinome, kokių pajėgumų Europai trūksta, ir žinome, kad privalome investuoti į jų plėtojimą.
Jei Europos kariuomenės bus aprūpintos šiuolaikiškais degalų lėktuvais ir kibernetinės gynybos pajėgumais, jos taip pat taps patikimesnėmis NATO partnerėmis. Vadinamasis ES pajėgumų telkimas bei dalijimasis jais ir vadinamoji NATO pažangioji gynyba yra viena kitą papildančios ir sustiprinančios iniciatyvos. Gynybos rinkos vis dar tebėra susiskaidžiusios, o sprendimai vis dar priimami atskirose 28 valstybėse.
Dėl šios priežasties naujų pajėgumų įsigyjama išimtinai nacionaliniu pagrindu, dažnai teikiant pirmenybę nacionalinėms įmonėms, todėl dažnai kai kuriose srityse pasitaiko dubliavimosi, o kitose srityse pajėgumų trūksta. Sėkmingai telkdamos pajėgumus ir jais dalydamosi ES šalys galėtų tikslingiau panaudoti 200 mlrd. EUR, kuriuos jos kasmet skiria gynybai.
Griežto taupymo laikais būtų nepagrįsta tikėtis didesnių gynybos biudžeto lėšų. Vietoj to mums reikia pragmatinių sprendimų: intensyvesnio mūsų vyriausybių bendradarbiavimo telkiant pajėgumus, jais dalijantis ir juos pritaikant, didesnės valstybių narių tarpusavio ir ES bei NATO tarpusavio karinio planavimo konvergencijos ir Europos gynybos pramonės stiprinimo.
Bendradarbiavimui gynybos klausimais – sričiai, kuri sudaro pačią nacionalinio suvereniteto esmę – reikalingas vyriausybių tarpusavio ir piliečių pareikštas pasitikėjimas. Todėl turime aiškiai pasbrėžti, kad tai itin svarbu siekiant išsaugoti darbo vietas ir padidinti ekonominį klestėjimą.
Mūsų neatidėliotinas uždavinys – užtikrinti, kad mūsų ginkluotosios pajėgos galėtų sparčiau reaguoti krizės atveju. Glaudesniu bendradarbiavimu gynybos srityje būtent tai galime pasiekti. Be to, Europos gynybos agentūros ir Europos Komisijos atlikto mokslinio tyrimo rezultatai rodo, kad taip galėtume per metus sutaupyti iki 130 mln. EUR. Europos gynybos srities įmonėse, pavyzdžiui, Europos aeronautikos gynybos ir kosmoso bendrovėje (EADS) arba BAE, dirba 400 tūkstančių darbuotojų, o du kartus daugiau žmonių dirba visoje vertės grandinėje, įskaitant daugybę mažųjų ir vidutinių įmonių.
Europa nuėjo ilgą kelią ir iš saugumo vartotojos tapo saugumo užtikrintoja. Šią savaitę Briuselyje įvyksiantis ES vadovų susitikimas – aiškus ženklas, kad gynyba šiuo metu yra svarbiausias Europos darbotvarkės klausimas. Mūsų diskusijose bus svarstomos trys pagrindinės temos: pirma, pajėgumų plėtojimo ateityje prioritetai, antra, konkurencingos ir naujoviškos gynybos pramonės sukūrimas, ir, trečia, mūsų ginkluotųjų pajėgų rengimas ir galimybės jas dislokuoti.
Tai, kad naujai akcentuojamas gynybos klausimas, nereiškia, kad ES atsisakė savo, kaip taikos palaikytojos, misijos ir ėmėsi karingesnių užmojų įgyvendinimo. Priešingai, Europa suvokia, kad norėdama likti ištikima savo, kaip taikos palaikytojos, vaidmeniui, ji turi plėtoti pajėgumus, kad būtų saugomos ir puoselėjamos jos vertybės ne tik jos kaimyninėse šalyse, bet ir kitose pasaulio vietose.