Šeimos centro įkūrėja ir vadovė Alina Sinicė pasakojo, kad idėja vaikus auklėti pagal baltiškas tradicijas gimė prieš kelis metus, pastebėjus, kad tokio darželio Lietuvoje nėra.
Bendradarbiauja su tėvais
„Mes su vyru labai mylime savo gimtinę ir nors turėjome galimybę po studijų dirbti užsienyje, nusprendėme pasilikti Lietuvoje. Tėvynėje mums gera, norėjome čia kažką padaryti. Tuomet atsirado vaikai, kuriuos nusprendėme auginti Lietuvoje. Susipažinome su daugiau šeimų ir išgirdome jų išsakytas pastabas, kad visi tik ir emigruoja, vaikams trūksta švietimo susijusio su tuo, ką Lietuvoje turime unikalaus, savo. Nenorėjome brukti vakarietiškų, kosmopolitiškų, užsienietiškų pavyzdžių. Paskui gavau komplimentų, kad man sekasi dirbti su vaikais ir prašymų perteikti turimas žinias kitiems“, - apie verslo kūrimo pradžią pasakojo moteris.
Jos teigimu, dabar tai – daugiau nei darželis. Veikiau – šeimos centras, kuriame tėvai su vaikais raginamai užsiimti bendra veikla.
„Šeima yra pati svarbiausia ir pagrindinė ląstelė vaikui, kuri vykdo socializaciją. Ji išleidžia vaiką į pasaulį perduodama savo vertybes, tradicijas, nuostatas, gal stereotipus ir taip užauginamas savasis „aš“. Visos kitos įstaigos yra tik papildoma veikla. Mes nenorime tik paimti vaiką ir jį ugdyti, nes vis dėlto vaikui svarbiausia šeima, o ne kažkoks švietėjas“, - pabrėžė A. Sinicė.
Jos vadovaujamame darželyje vaikai per dailę, muziką, teatrą ir pasakas, kurios sekamos prie židinio, supažindinami su senolių išmintimi. Taip pat jiems pasakojama apie pasaulį ir apie tai, kas gero yra Lietuvoje, kuo esame unikalūs. Pavyzdžiui, piešiant saulę kalbama ne tik apie tai, kas ji ir ką mums duoda, bet ir ką reiškė protėviams.
Pastebi vaikų išsiblaškymą
Pažindami šeimos, giminės, bendruomenės ir tautos tradicijas, vaikai giliau suvokia savo tapatumą, perima patirtį, formuojamos nuostatos, raginančios gerbti ir puoselėti tradicijas. Išskirtinę reikšmę turi kalendorinių švenčių šventimas ir papročių pažinimas – tai leidžia vaikams giliau pajusti ritmingą gamtos pulsavimą ir laiko tėkmę.
„Jeigu vaikai pripranta prie tradicijų, jiems lengviau orientuotis laike, atsiranda ritmas. Nes dabar vaikai yra labai išsiblaškę, išsibalansavę. Atsiranda daug visokių tarptautinių, kosmopolitinių dalykų ir jiems nėra tokio ritmo – kas vyksta rudenį, pavasarį, vasarą. Svarbu suprasti, kad yra gamtos ritmas, viskas vyksta ratu – išeina ir sugrįžta. Trūksta pagrindinių akcentų, kuriuos ir norime sudėlioti. Per visas tradicijas ir simbolius vaikams aiškiname apie gamtą, pasaulėžiūrą, santykius šeimoje. Tada vaikui lengviau suvokti pasaulį. Tradicijos ir senovinės vertybės – labai geras būdas vaikui perteikti pasaulį. Tai pastebėjau su savo vaikais, o dabar bandau išaiškinti kitiems“, - apie neįprasto darželio veiklą pasakojo jo įkūrėja.
Kalėdų laukimas – kitoks
Šeimos centras jau papuoštas kalėdiniais papuošimais. Tiesa, jie gerokai skiriasi nuo įprastinių. Eglutės papuoštos natūraliais dirbiniais iš molio, šiaudų, vaikų iš popieriaus darytais papuošimais.
„Svarbiausia šventėje yra žmonės ir jų atnešta nuotaika. Tiesiog norime sukurti gražią aplinką, bet ne viskas priklauso nuo mūsų, daugiausia – nuo svečių. Norime užtikrinti smagų bendravimą visiems katu, o aplinka ir veikla – tik papildomas dalykas. Gyvename XXI a., tad negalime būti šimtu procentu archajiški, pasipuošėme ir žibančiomis lemputėmis, snaigutėmis“, - šyptelėjo A. Sinicė.
Jos organizuotoje Saulėgrįžos šventėje netrūko ne tik tradicinių užsiėmimų – dainų, piešimo, žaidimų, spektaklio apie saulės sugrįžimą vaidinimo, šiaudų iš po stalo traukimo, bet ir ne vienam turbūt nei karto negirdėtų tradicijų, pavyzdžiui, Blukio deginimo.
„Praėjusią savaitę vilkome Blukį, rinkome visas ne tik savas, bet ir kaimynų bėdas, nelaimes, sielvartus. Ir štai per šventę jį sudeginome, kad visos negandos išgaruotų. Blukio vilkimas yra senovės lietuvių tradicija. Anksčiau jį lygiai taip pat vilkdavo ir per saulėgrįžą sudegindavo aukuruose. Tai simbolizuoja kalėjimą, į kurį surenkamos visos nesėkmės ir paskui jis sudeginamas, kad tai išnyktų ir metų pradžią būtų švari“, - pasakojo šeimos centro vadovė.
Dovanas atnešė Kalėda
Kalėdų šventėje vaikams dovanas atnešė ne raudonai baltas Kalėdų senelis, o lietuviškasis Kalėda.
„Jis visai kitaip atrodo, šneka. Mes norime prikelti užmirštąjį lietuviškąjį Kalėdą, ir gal kiek pabėgti nuo Santa Klauso, Šv. Mikalojaus įvaizdžio. Mūsų lietuviškasis Kalėda yra apsirengęs žemiškų spalvų drabužiais, su kailiais, padabinta varpeliais lazda“, - apibūdino moteris.
Kadangi Kalėda dovanų nenešdavo, o priešingai – išsakęs palinkėjimus, jas priimdavo, Kalėdų šventėje buvo laikytasi panašių tradicijų.
„Mūsų Kalėda vaikučiams atneš riestainių ir riešutų, kaip kad būdavo anuomet. Mes dar sugalvojome pridėti ir po žvakutę, kuri simbolizuotų grįžusią šviesą, saulę, šilumą. Dovanėlės – labai simbolinės, neįprastos“, - švente džiaugėsi šeimos centro vadovė.
