Interviu DELFI jis tvirtino, kad ir kitąmet Lietuvos ekonomika turėtų kilti, tačiau reikia ruoštis krizei Rusijoje ir Ukrainoje, kuri nežinia kada ir kaip gali paveikti Lietuvą.
– Pirmiausiai norėčiau paklausti, kaip vertinate vienerius metus dirbančios Vyriausybės veiklą?
– Labai sunku vertinti šios Vyriausybės darbą, juo labiau lyginti su praėjusiąja, nes ji veikia kitokioje situacijoje. Žinoma, kažką Vyriausybė vis tiek padaro. Tik, bėda, kad jie apie tuos nedidelius gerus darbus tiek giriasi, pavyzdžiui, dėl pajudėjusios namų renovacijos. Žinoma, girtis sugeba visos Vyriausybės.
Tačiau už tai žmonės ir mėgsta dabartinį premjerą Algirdą Butkevičių, nes liaudis mėgsta ramius valdžios vyrus, tikėdamiesi kaip iš gero Kalėdų senelio prieš šv. Kalėdas ir Naujuosius metus gausesnių dovanų. Būtų gerai, jeigu strateginius klausimus, pavyzdžiui, energetinius Vyriausybė nuodugniai svarstytų, tačiau dabar vyksta peštynės koalicijoje. Ten vyksta ne argumentų, bet ambicijų ir įsipareigojimų rėmėjams karas.
Pagyrimo, mano nuomone, nusipelno dabartinis Premjeras dėl tvirtos pozicijos derybose su „Gazprom“.
Bet vis dėlto, aš galvočiau, kad gera yra ta Vyriausybė, kuri daugiau kažką keičia kryptingai ir pamatuotai.
– Tačiau ekonomistai pastebi, kad dažniausiai Vyriausybės nesiryžta įgyvendinti reformų geru laiku, kai kyla ekonomika, o jų imamasi, kai būna krizės ir nėra kitos išeities.
– Krizinė situacija reikalauja greitų sprendimų, o rimtos reformos reikalauja apmąstytų, analizės, vertinimų.
Per krizę daromais sprendimais gesinami gaisrai, tačiau to negalima pavadinti reformomis, be to, kiek klaidų pridaroma. Dar viena problema – į valdžią politikai ateina nepasiruošę reformoms, nors prieš rinkimus giriasi, kad žino, ką reikia daryti.
– Kokias didžiausias mūsų visuomenės ir ekonominės sanklodos problemas įvardytumėte? Kaip jas reikėtų spręsti?
– Mūsų ekonominės ir visuomeninėje sanklodoje problemų yra daugybė. Tačiau aš sakyčiau, kad dabar yra ryškūs rimtos konstitucinės krizės signalai Lietuvoje. Man darosi neaišku, kas valdo Lietuvą. Klausimus „Kaip valdo?“ jau akivaizdžiai užgožia klausimai „Kas valdo ?“
Sako, kad valdo Seimas, jis kaunasi už tai, kad turėtų viršenybę, pabrėžiama, kad esame parlamentinė respublika. Bet ar Lietuvą gali valdyti politinė ir administracinė institucija, kuri turi tokį žemą gyventojų pasitikėjimą? (Seimu pasitiki 9 proc., partijomis – 5 proc. – DELFI)
Dabar prasidėjo rimtas dviejų valdžios šakų konfliktas – ar Lietuva yra prezidentinė, ar parlamentinė valstybė. Žinoma, aš esu už prezidentinę.
Antras dalykas, įsiplieskia konfliktas dėl personalinės lyderystės aukščiausiame lygyje tarp prezidentės ir Seimo pirmininkės. Tai kaip žmonėms atrodo, kas valdo Lietuvą? Taigi jos nevaldo, o pešasi.
Apstu gandų, kad trūkstant oficialių lyderių yra šešėliniai lyderiai. Kalbama ir apie šešėlinius partijų lyderius, taip pat galiu pasakyti, kad mūsų vykdomosios valdžios sistemoje yra įsisiautėjęs žinybiškumo vėžys. Ministerijos ir kitos vyriausybinės įstaigos laikosi tarsi besiginančios feodalinės tvirtovės, susiformavusios savo vidinius interesus, kaunasi, ginčijasi. Taigi daug dalykų rodo, jog neaišku, kas valdo Lietuvą? O tai ilgai tęstis negali.
Reikia iš principo peržiūrėti rinkimų sistemą, kažkokiu būdu sugriežtinti reikalavimus partijoms. Dar viena problema – koalicijų formavimas. Mes balsuojame už partijas, o jie po to aiškinasi, kad negali vykdyti duotų įsipareigojimų, nes koalicijos partneriai nesutinka.
Taip pat Lietuvai būtina administracinė reforma, juk pilna ne tik ministerijų, bet ir jas aplipusių žinybų, kontroliuojančių ir verslą, ir tarpusavyje nesutariančių. Visi kaunasi ne už Lietuvą, bet už asmeninius interesus. Valdžia visiškai nutolo nuo žmonių ir nesprendžia nei žmonių, nei Lietuvos problemų.
Tačiau dabartinės partijos jokių pakeitimų nedarys, nes joms labai gerai dirbti tokioje sistemoje.
Žmonių nepasitenkinimas auga ir ji gali virsti rimtais neramumais. O tada jau daryti reformas yra negerai. O pas mus be jokių krizių matyti, kad jų nesiimama.
– O kas tuomet Lietuvoje yra pajėgus įgyvendinti konstitucinę reformą?
– Turėtų kilti proto žmonių sąjūdis. Esu šiek tiek nekokios nuomonės apie intelektualus. Jie miega. Vis dėlto protai turėtų vienytis, nes partijos nesivienys. Juk yra ir kūrybinės sąjungos, ir menininkai, ir ekonomistai, kurie neįsipainioję į politiką, neužsiangažavę atskiroms partijoms, nesusitepę rankų korupcija.
Dabar spraga tarp valdžios ir visuomenės pasidarė milžiniška, taigi turėtų atsirasti organizuota visuomeninė jėga, kuri pamėgintų suvesti jas geruoju arba išardyti sistemą.
Tokios politinės netvarkos Lietuvos seniai bebuvo, tiksliau niekada nebuvo.
– Kai kalbėjomės prieš porą metų, Jūs sakėte, kad nė viena Lietuvos partija neturi strateginio mąstymo, o strategijos neturinti valstybė rizikuoja likti ES uodegoje. Ar vis dar laikotės tokios pačios nuomonės?
Dėl strateginių projektų neturi būti ginčų, jų gali kilti tik dėl vykdymo detalių. Tipinis to pavyzdys – nauja atominė elektrinė. Buvo „Leo Lt“, kurį panaikino, dabar mes vėl nieko nežinome apie atominę elektrinę.
– Kas laukia Lietuvos be strategijos?
– Pasaulis audringas, o mūsų maža Lietuva kaip valtis audringame vandenyne blaškosi be vairininko, nežinančio, kur vairuoti. Jeigu situacija lengvesnė, dabar ekonominė aplinka yra ramesnė, tai ir mūsų ekonomikai geriau, jeigu įvyksta staiga kažkoks sukrėtimas, tada viskas lekia žemyn.
Taigi taip po truputį kažkur judam į priekį. Tačiau judam ES uodegoje – esame viena iš paskutinių ir kažkaip nesimato jokios šviesos tunelio gale.
– Kaip manote, kodėl mūsų politikai neieško sutarimo strateginiais klausimais?
– Trūksta politinės valios ir kompetencijos. Juk matote, koks yra politikų sluoksnis. Visų pirma Lietuvos politiniame elite jaučiamas asmenybių badas, kokio dar nėra buvę. Antras dalykas yra jų kvalifikacija. Kaip sunkiai sudarinėjome Vyriausybę ir nors D. Grybauskaitė bandė parodyti tvirtą charakterį ir juos pristabdyti, bet tai kas, atveda vieną nekvalifikuotą, nepriima, tada pristato kitą tokį patį ar net blogesnį.
Matyti, kad Vyriausybės kvalifikacija per pastaruosius dvidešimt metų ėjo vis blogyn ir blogyn.
– Kas lemia asmenybių badą?
– Tai slypi mūsų partinėje sistemoje. Turime daugybę partijų, kurios susikūrė savo elitą ir nors vaidina, kad priima jaunimą, jam rengia kažkokias stovyklas, kur truputį padainuoja, pagroja, alučiu pavaišina. Tačiau ar nors vienas jaunas prasibrauna partijoje?
Kitas dalykas, kai protingi žmonės mato, kad vyksta nuolatinės partinės rietenos, vienas kito šmeižimas, nesimato, kad partija turėtų kokį nors tikslą dėl Lietuvos ir jo siektų, jie nenori eiti į politiką.
Vis tiek kažkokia pažanga yra, vienaip ar kitaip per dvidešimt metų yra didelis skirtumas, kokie esame ir kokie buvome. Tačiau tai ne politikų nuopelnas.
Andriaus Kubiliaus Vyriausybė pradėjo darbą aštriausios krizės metu, kai buvo reikalingi neatidėliotini sprendimai ir ji juos darė. Tačiau taip dirbdama ji padarė ir klaidų. O kokias sąlygas turi dabartinė Vyriausybė? Ekonomika auga, o mūsų dabartinės Vyriausybės veiklos apsukos yra lėtos, kiekvienas sprendimas tempiamas, atidėliojamas. Viskas aišku, kad tokioje koalicijoje dirbti yra sudėtinga, bet ekonominė aplinka yra gera.
Visos partijos prieš rinkimus gražiai suokia, kad joms rūpi Lietuva ir jos žmonės. Tačiau kai jie susėda už stalo, nežino, ką daryti, nes rūpi tik partiniai interesai. Aš su pavydu žiūriu į Vokietiją, kurioje trys pagrindinės partijos susėdo ir susitarė, pasidalijo ministrus. Ten „vaivorykštės“ koaliciją galima buvo sudaryti, nes jiems rūpi Vokietijos likimas.
Aš pritariau prezidentės pozicijai, kad Lietuvai irgi reikėjo „vaivorykštinės“ koalicijos.
– Daugelis ekonomistų kone vienbalsiai tvirtina, kad kiti metai bus pakankamai nuobodūs – didesnių ekonominių sukrėtimų neplanuojama, viskas turėtų po truputį gerėti. Kokia Jūsų nuomonė, kaip gyvensime kitąmet?
– Dabar esame augimo etape, o ekonomika juk nesiblaško – ji eina aiškia pakilimų ir nuopuolių trajektorija. Dabar kai taip neseniai išėjome į augimo trajektoriją, nebus taip, kad greitai griūsim žemyn.
Kitas dalykas – prasiskolinusių Europos valstybių problema. Ji yra pritilusi, bet tai vienur, tai kitur drebina pasaulinę finansų sistemą.
– O ar dabar esame geriau pasiruošę galimoms krizėms nei buvome 2008 m.?
– Tiksliai atspėti krizių laiko negalima. Pavyzdžiui, dėl Rusijos mes jaučiame, bet o gal ji praslinks nepastebėta? Žinoma, matyt, ji taip nepraslinks, tik klausimas kada ji ateis – po metų, dvejų, o gal iškart po Naujųjų? Taip pat išlieka klausimas apie krizės mastą. Jeigu mastas bus didelis, tada vargšas ten dirbantis mūsų verslas.
O ką reiškia pasiruošti krizei? Kai negali numatyti, kada ji tiksliai bus, reikia sukaupti rezervą. Ar pas mus kas nors jį kaupia? Ne. Per visus dvidešimt metų mes jo nesukaupėme, be to, kiekviena išeinanti valdžia, žvejodama balsus būsimiems Seimo rinkimams, išvalo rezervus, padidina pensijas ir ateinančiai valdžiai palieka tuščius rezervus. Kai turi rezervą, tada nereikia atimti pinigų iš pensininkų ir kitų socialinių grupių.
Taip pat reikia turėti parengtas analizes ir galimus krizės scenarijus. Tada būtų daug lengviau jas išgyventi. Šalies ir užsienio ekonominės situacijos kompleksinės ir nepertraukiamos analizės darbui būtina sutelkti šalies ekonomistus, išsibarsčiusius daugybėje universitetų ir mokslo institutų.
Dabartinė Vyriausybė pavedė darbo grupei parengti siūlymus dėl Ekonomikos politikos tyrimų centro Lietuvoje steigimo. Atrodo, kad šis sumanymas jau numarintas žinybiškumo vėžio graužiamoje vyriausybinių įstaigų sistemoje.
