Juridinių asmenų pateiktame ilgajame siūlomų kandidatų sąraše minimos 8 moterys ir 28 vyrai, bet finišo tiesiojoje moterys išnyko. Reaguojant į tai, meno kritikės Laimos Kreivytės inicijuotoje diskusijoje „Facebook“ įsisuko gausų būrį Lietuvos kultūros pasaulio asmenų įtraukusi diskusija, neleidžianti į šį išnykimą tiesiog numoti ranka.
Komisijai pirmininkaujantis istorikas Alfredas Bumblauskas pakomentavo, kad išties moterys matematiškai turi net daugiau tikimybių tapti laureatėmis, nes apdovanojama kas ketvirta pasiūloma moteris ir kas šeštas vyras. Minimoje diskusijoje plinta dar viena sparnuota Bumblausko citata – esą kandidatus pasiūliusios ekspertės myli vyrus.
Skiriant premijas taikyti kvotų nesiūlyčiau, nors spaudimą Kultūros ministerijai galinčioms daryti grupėms seniai dera atkreipti dėmesį į koreguotiną laureatus renkančios vyriškos komisijos sudėtį. Pavyzdžiui, kai kuriose Skandinavijos šalyse svarstant valstybinių lėšų skirstymą bet kokia komisija turi būti sudaryta lygiomis proporcijomis iš vyrų ir moterų. Atimti garbingą titulą iš paskelbtųjų ir 104 tūkst. litų taip pat būtų nei šis, nei tas. Galbūt deramiausias atsakas akis badančiai lyčių disproporcijai šios valstybinės premijos dalybose būtų bent vienam iš kada nors nominuotų asmenų pagaliau viešai tą paminėti. Tokios jautrios pozicijos, kiek žinau, dar niekuomet neišsakė nė vienas laureatas ar laureatė.
">čia). Atidžiau pažvelgus, pamatysime, kad sąrašas įstabiai neadekvatus ir kartų prasme, nors pagal įstatus turi būti vertinami paskutiniai 7 siūlomų kandidatų veiklos metai.
Bet grįžkime prie lyties aspekto. Turbūt nerastume rimtesnės menininkės ar kultūros veikėjos, kuri norėtų būti vertinama visų pirma pagal turinį kelnėse. Kai prieš keletą metų „Pompidou“ centras Paryžiuje dvejiems metams skyrė didžiausią erdvę vien nuolatinėje kolekcijoje esamų moterų menininkių darbams, toks drastiškas vyrų ištrynimo gestas neapsiėjo be kritikos. XX a. meno istoriją apėmę 75 menininkių darbai buvo įspęsti gana mažose salėse, meno kūrinių buvo taip tiršta, kad buvo sunku sutelkti dėmesį į pavienes kūrėjas. Kai kurie kritikai manė, kad ekspozicija pernelyg fasadiška.
Tiesa, svarbu prisiminti parodos rengimo aplinkybes. Kuratorė prisipažino, kad prieš penketą metų toks įvykis būtų buvęs neįmanomas – „Pompidou“ tiesiog neturėjo pakankamai moterų darbų. Tuomet muziejus keletą metų iš eilės plėtė kolekciją kasmet 40 proc. naujų darbų įsigijimui skirtų lėšų deleguodamas moterų menininkių darbams. Dabar maždaug kas šeštas darbas nuolatinėje kolekcijoje yra sukurtas moters. Kaip sakiau, ekspozicija sulaukė kritikos, bet institucinis sprendimas pagaliau liautis apsimetinėti, kad modernų ir šiuolaikinį meną sukūrė vyrai, vertas dėmesio.
Žinia, į Venecijos bienalę dėl mūsų gana stabarios vidinės atrankos sistemos deleguojami beveik išskirtinai vyrai arba vyrai su savo partnerėmis (šį mūsų kultūros politikos aspektą labiau nei kas kitas į dienos šviesą iškėlė menininkių kolektyvas „Cooltūristės“, beje, ta pati suporavimo logika pastebima ir skiriant nacionalines premijas). Jei kandidatai į nacionalinę premiją renkami pagal tokią paviršutinišką kilometrais skaičiuojamą įtaką, vyrų dominavimas premijose nestebina.
Meno kūrėjai Lietuvoje ir taip daugiau nei reikėtų yra priklausomi nuo institucinės paramos, o institucijoms apdovanojimų procedūros yra galimybė legitimuoti save ir savo praktikas. Taip sukuriamas uždaras ratas ir gal nereiktų stebėtis, kad paskutinius dvejus metus moterys apskritai negauna nacionalinių premijų.
Pernai iš 40 pretendentų 7 buvo moterys, bet tarp atrinktų kandidatų moterų neliko. Užpernai tarp 23 pretendentų buvo 5 moterys, apdovanota viena ir penki vyrai. 2010 m. vienintelė apdovanota moteris įvertina drauge su vyru (pirminiame kandidatų sąraše buvo 6 moterys ir 30 vyrų). Kyla įtarimas, kad moterys nacionalinių premijų skyrimo procedūroje yra tarsi priedėliai ar galūnės, nes prastinant kandidatų sąrašus būtent jos išbraukiamos. Ir Bumblausko tikimybių teorija, deja, čia nė trupučio įkvėpimo nesuteikia. Belieka tikėtis, kad nuodugniau Lietuvos meno pasaulio požemines sroves išmanantys asmenys vis garsiau prabils ne tik apie lyčių disproporciją skirstant šią premiją, bet ir apskritai atgyvenusią kultūros institucijų sistemą, dėl kurios susidaro įspūdis, kad meno pasaulis Lietuvoje laikosi ant vyrų.
Feministinę poziciją užaštrinančių balsų Lietuvoje reikėjo, kai ankstesnis Seimas užsižaidė su šeimos vertybėmis ir šie alternatyvūs balsai nugesino moralinę paniką (jei feministiniai balsai vėl atsigaus, gal darsyk pavyks dabar jau kairiųjų valdomame Seime vėl nugesinti lyg šmėklos praėjusią kadenciją menančius įstatymų projektus). Nacionalinių premijų skyrimas vien vyrams antrus metus iš eilės – tai proga nesiliauti kalbėti užimant feministinę poziciją ir akcentuoti, kad tokia pozicija kritikuoja ne šiaip vyrus, o individą engiančią sistemą. Viena garsiausių visų laikų feminisčių, Kaune gimusi Emma Goldman, lygiai tai pat aistringai kalbėjo ir apie moterų teises, ir apie individą žlugdančią kalinimo įstaigų sistemą. Feminizmas nėra šiaip prieš vyrus iš dyko buvimo nutaikyta patranka. Tiesa, feminizmas nepavargsta kartoti, kad buvimas vyru iki šiol suteikia privilegiją siekiant statuso, galios ar įvertinimo.
Nacionalinių vyrų premijų fenomenas (mano pavadinimas pasiskolintas iš menininkių kolektyvo „Coolturistės“ 2005 m. sukurto plakato) įrodo, kad kultūra – ir ypač ta, kuri sulaukia valstybinės paramos, – nuo seno yra privilegijuota vyrų terpė. Apie šį santykį prirašyta begalė knygų, susukta filmų ir protestai prieš šį teiginį atskleidžia elementarią išsilavinimo stoką. Jeigu nekritikuosime tokio kultūros suvyrinimo, rašysime anachronistinę vyrų meno istoriją – panašią į tas, kurios buvo seniau surašytos, o dabar yra iš esmės perrašomos atskleidžiant nutylėtus svarbius niuansus.
Numojant į tuos nutylėtus fragmentus ranka, liko užmiršta, kad pačius įspūdingiausius gobelenus nuaudė moterys. Arba štai viena svarbiausių siurrealisčių Claude Cahun dėl pasirinkto pseudonimo iki devintojo dešimtmečio buvo laikoma vyru. Iškilus modernistas fotografas László Moholy-Nagy fotografijos išmoko iš savo tautietės vengrės Ergy Landau. Kol Lietuvoje moterys trinamos iš kultūros žemėlapio, svetur meno istorijų pervertinimas apverčia aukštyn kojomis kultūros ir meno procesus, kuriuos ir turėtų analizuoti nacionalines premijas skirstanti komisija.
Bet Lietuva – ne „Pompidou“. Čia moterys myli vyrus, vyrai myli jas mylinčias moteris ir mylimų moterų jiems skiriamas premijas. Nes Lietuva – nepamirškime, kitaip užsitrauksime baudžiamąją bylą – yra didvyrių žemė. Moterims, kaip Alisai Stebuklų šalyje, belieka stebėti premijų lenktynes, kuriose, pasirodo, irgi dalyvauja. Išgirdus, kad lenktynės jau pasibaigė, vėlgi kaip Alisai tenka pačioms pasidovanoti sau premiją už dalyvavimą. Premiją, negavus valstybinio įvertinimo, visada galima pasisiūti pačioms – juk Alisa po lenktynių kišenėje atrado antpirštį.