Prasideda ir didysis namų dekoravimo vajus. Apie aukštuomenės gyvenimą pasakojančios televizijos laidos ir žurnalai mirgėte mirga pranešimais apie tai, kaip vienos ar kitos „žvaigždės“ namai papuošti didžiausiai metų šventei. Didžiuojamasi garsių dizainerių vardais, įspūdingas sumas kainuojančiomis dekoracijomis. Gyvenančiam provincijoje visa tai atrodo tolima ir nepasiekiama...
Tačiau joniškėlietė Anžela Mosteikienė bando įrodinėti, kad norint namuose susikurti išskirtinę kalėdinę nuotaiką nereikia daug pinigų. Pakanka didelio noro, kūrybiškumo ir daug darbo. Moteris originaliais rankdarbiais papuošė savo sodybą ir praeitą savaitę iškilmingai pristatė jį vietos bendruomenei. Smagaus vakarėlio metu ši sodyba buvo paskelbta 2013 m. Kalėdų ambasada Joniškėlyje.
Kūrybiškumą paveldėjo iš senelių.
- Iš kur jumyse tas kūrybiškumas, ta kūrybinė gyslelė?
- Gimiau Latvijoje, Jelgavos mieste. Augome septyni vaikai, kuriuos augino, auklėjo ir prižiūrėjo viena mama. Gyvenimas nelepino, tad motina nusprendė persikelti gyventi į Joniškėlį pas savo tėvus. Čia įsidarbino plytinėje.
Mano močiutė (šiemet jai sukaks 90 metų) augo didelėje šeimoje. Turėjo septynis brolius ir seseris. Visi buvo labai dainingi, muzikalūs, mėgstantys grožį. Kiekvienas susiėjimas, kiekviena šeimos šventė – tai begalinė dainų pynė. Dainų, kurias mes visi vaikai klausydavomės nuo mažų dienų ir šiandien daugelį iš jų atsimenu ir aš. Dar ir dabar, kai susirenka likę gyvi močiutės broliai ir seserys, jie dainuoja. O kai kažkuris iš jų miršta, paskutinį vakarą prieš laidotuves, kai išsiskirsto visi gedintys, prie velionio karsto susirenka likę šeimynykščiai ir dainuoja savo gyvenimo dainas...
Močiutės brolis, Pakruojo rajono ūkininkas (dabar jau miręs) Henrikas Šimoliūnas (dabartinės Pakruojo merės Astos Jasiūnienės tėvas) buvo įsirengęs vieną pirmųjų tame krašte pavyzdinių sodybų. Daugybė augalų, originaliai suplanuota aplinka ir tvarka žavėjo mane.
Tokioje aplinkoje augome. Muzika ir grožis visuomet buvo šalia, tai, ko gero, ir paveldėjau iš savo senelių. O kai atsirado savi namai, pradėjau galvoti, kaip kažką panašaus, ką vaikystėje mačiau senelio Henriko namuose, pasidaryti pas save. Tad ir pirmuosius augalus, ir jų komponavimą nusižiūrėjau iš ten.
Dešimtmečius kaupta patirtis
- Jūsų sodyba ne karta yra pripažinta gražiausia Joniškėlio mieste. Kelis metus buvote ir tarp gražiausių Pasvalio krašto sodybų. Iš kur semiatės idėjų?
- Dešimt metų rinkau augalus, mokiausi juos prižiūrėti, dauginti, komponuoti. Vėliau jau atsirado patirtis, vidinė nuojauta kaip ir ką reikia daryti.
Keturis metus dirbau Vokietijoje, restorane, virtuvės šefo padėjėja. Tai buvo unikali gyvenimo mokykla. Labai daug išmokau ne tik maisto gamybos srityje, bet ir perėmiau jų darbo kultūrą. Iš ten persivežiau išsiugdytą darboholikės sindromą (šypsosi), kruopštumą, atsakomybės jausmą. Kartu, tai buvo ir puiki mano kaip apželdintojos, floristės patirtis. Kiekvieną laisvą nuo darbo minutę aš vaikščiojau po apylinkės sodus ir parkus, stebėjau kaip namus apželdina vokiečiai, kaip sodinami, komponuojami augalai, rinkau medžių sėklas.
Apskritai, kai būnu kur nors išvažiavusi ir pamatau įdomų, gražų augalą, renku sėklas, bandau gauti daigą ar bent šakelę. Taip mūsų sodyboje, greta lietuviškų augalų, galima rasti ir vokiškos ar angliškos „kontrabandos“.
Pomidorų šaknys virtę... medžiais
- Jūsų sodo namelis šiemet virto nepaprasta, labai jaukia Kalėdų oaze, kurioje karaliauja natūralus gamtos grožis ir netikėtos transformacijos. Dekoratyviniais medeliais virtusios pomidorų šaknys, ar iš mandarinų žievelių pagamintos rožės...
- Nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens aš kone visą laiką praleidžiu su gėlėmis, medžiais ir krūmais. Tai jau tapo gyvenimo būdu. Tad, kai ateina žiema, aš labai greitai pasiilgstu augalų, todėl ėmiau juos džiovinti, keisti jų spalvas, formą.
Tiesą pasakius, idėja gaminti įvairias dekoracijas ir dovanėles kilo todėl, kad vienu metu supratau, kad parduotuvėje nenusipirksi originalios, nuoširdžios dovanos gimtadieniui ir kokiai šventei. Pabandžiau vieną kartą, kitą. Kažkas pamatė, kažkam patiko, paprašė padaryti dar. Taip ir prasidėjo. Iš tiesų tai man ne darbas, o poilsis, atgaiva sielai. Kai užspaudžia kasdienė rutina, sėdu prie stalo, apsikraunu šakomis, šaknimis, samanomis ir mėgaujuosi.
Viskas, ką randi gamtoje, gali būti naudojama grožiui kurti. Svogūno lukštai, mandarinų, pomidorų, kivių žievės,saulėgrąžų, pomidorų šaknys. Sąrašas begalinis. Tiesiog reikia į viską reikai pažvelgti netradiciškai, nekasdieniškai... Tada mandarinų žievelės virsta rožėmis, kivių oda – gėlių pumpurais ir t.t
- O kaip kilo mintis taip originaliai papuošti savo namus?
- Prieš Kalėdas mūsų šeima visuomet puošia namus, tačiau mintis ir galimybė padaryti tokias dekoracijas, kokios yra šiuo metu, kilo pernai. Rinkdama miške medžiagas savo darbams, netikėtai atradau kažkieno atvežtą ir išmestą sidabrinę eglę. Pasiėmiau ją. Tą pačią dieną kaimynai namuose pjovė tokį patį medį. Priglaudžiau ir jį. Medžiagos buvo, tad namai buvo papuošti kvepiančiomis ir ypatingą nuotaiką sukeliančiomis šakomis. Visiems, tiek namiškiams, tiek svečiams, labai patiko. Tad pagalvojau, kad šiemet tai reikia pakartoti ir savo kūryba pasidalinti su žmonėmis. Šiemet genėjau gausiai aplink namus augančias kalnines pušis ir jų šakomis išdekoravau namus.
- Didžiajame kambaryje, virš stalo kabo originali dekoracija su vaikų atvaizdais, kas tai?
- Tai mano šeimos, mano draugų vaikų nuotraukos. Nuo jų, ko gero, viskas ir prasidėjo. Per vienas Kalėdas eglutę papuošiau žaisliukais, ant kurių buvo mūsų pažįstamų žmonių vaikų atvaizdai. Ir kai jie šventiniu laikotarpiu apsilankydavo pas mus, kiekvienam įteikdavau po originalią dovaną. Žinoma, viską galima nupirkti, bet kai įdedi savo širdį - tai jau visai kitokia dovana.
- Prieš savaitę surengėte savo sodybos pristatymą Joniškėlio bendruomenei. Kodėl?
- Pirmiausia tai buvo padėka visiems mano artimiesiems ir draugams, padėjusiems kurti visą šitą grožį. Be jų aš būčiau neišsivertusi - daug ko padaryti nespėjusi ar net nesugebėjusi. Kitą vertus, norėjau žmonėms parodyti, kad tam, kad sukurtum šventę, pinigų daug nereikia. Svarbiausia - noras ir darbštumas. Noriu, kad žmonės, apsilankę mūsų namuose, jaustųsi gerai, jaukiai. Kad prisilietimas prie gamtos grožio dovanotų Kalėdų dvasią. Ir kai svečias išeina laimingas, išsineša dalelę tos šilumos, kurią aš sudėjau į savo darbus, reiškia, tikslas pasiektas.
Širdyje jau jaučiate Kalėdas? Kviečiame dalyvauti šventiniame konkurse! Žybsint lemputėms, skambant kalėdinėms dainoms ir pokšint šventiniams fejerverkams ne vieną užplūsta prisiminimai. Šis ypatingas šventiškas žiemos laikotarpis atneša ir atradimų, ir praradimų – įsimylėjimai, išsiskyrimai, netikėtos žinios, pažintys ir dovanos neleidžia švenčių pamiršti dar visus metus. Prašome Jūsų - papasakokite apie Jums ypatingą šventę. Šventę, pakeitusią Jūsų gyvenimą.
Mintys gali suktis ir apie snieguotas vaikystės Kalėdas, ir apie tą vakarą, kai prie stalo teko sėstis vienam... Galbūt šventėje sutikote Jums svarbų žmogų ar tapote liudininku, kai išmušus dvylikai pirmąją Naujųjų metų naktį išvydote ką tik susižadėjusių žmonių džiaugsmą? O gal atvirkščiai – artėjančios šventės Jums primena skaudų praradimą ir visai nelaukiate Kalėdų ar Naujųjų metų?
Pasidalinkite istorijomis artėjant šventėms. Jas siųskite el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Šventė“ iki gruodžio 30 d. Įdomiausio teksto autoriui padovanosime dvi knyga – G. Čiplytės „Ir aš buvau Afrikoje| bei B. Harden „Pabėgimas iš lagerio nr.14“.
Be to, DELFI Piliečio rubrikoje publikuojamų tekstų autoriai kiekvienos savaitės pabaigoje gali gauti ypatingą prizas už geriausią istoriją, pranešimą apie įvykį ar puikiai pateiktą nuomonę!