Žinoma, vaikai turi tėvų genų, tačiau nepaisant šito, jie niekada nebus tokie patys, nesielgs taip pat kaip jų gimdytojai. Iš savo patirties žinome, kad net toje pačioje šeimoje augantys vaikai gali būti visiškai skirtingi.
Net kūdikiai akivaizdžiai skiriasi savo būdu. Vienais yra labai lengva rūpintis, kiti gi – reikalauja begalės savo tėvų pastangų ir kantrybės. Vertinant mažylio emocijas, reakcijas galima bandyti nustatyti jo temperamentą, kuris labiau išryškės, vaikeliui pradėjus vaikščioti, tapus.
Temperamentas – individo psichikos ypatybių, nuo kurių priklauso psichinės veiklos dinamika (intensyvumas, tempas, ritmas), visuma. Tai įgimta ir santykinai pastovi asmens savybė. Temperamentas buvo tiriamas jau nuo žilos senovės. Dar 4 a. pr.m.e. Hipokratas sukūrė temperamento sąvoką ir apibūdino žmonių tipus ( sangvinikas, cholerikas, flegmatikas ir melancholikas ). Vaiko temperamento pažinimas jau kūdikystėje būtų puikus pagalbininkas tėvams, auklėtojams.
Mažylio temperamentas ir auklėjimas
Kol temperamentas dar nepaveiktas auklėjimo, socialinės aplinkos, gyvenimo stiliaus, stebint, analizuojant vaiko elgesį, reakcijas, turint žinių, galima bandyti nuspėti ir įvertinti vaiko temperamentą.
Juk netgi kūdikiai skirtingai fiziologiškai reaguoja į įvairius potyrius, tokius kaip alkis, nuovargis, susierzinimas. Vieni emocijas reiškia aktyviai, netgi agresyviai, kiti tuo tarpu, gan kantriai reaguoja į nepatogumus. Jau netrukus po gimimo išryškėja individualūs aktyvumo, gebėjimo susikaupti ir prisitaikyti prie naujų situacijų, nuotaikos ir kitokie skirtumai. Temperamentas turi įtakos ir tam, kaip kūdikiai reaguoja į žmones.
Suvokus, kokio pobūdžio yra vaiko būdas, tėvai gali atitinkamai elgtis, auklėdami mažylį, pvz.: jei vaikas flegmatiškas, neverta jo skubinti valgančio ir atvirkščiai, apsišarvuoti kantrybe, jei valgydamas jis skuba, nenustygsta vietoje, yra choleriškas, itin smarkus ir aktyvus. Net jei tėveliams tai ir labai nepatogu, reikia prisitaikyti prie kiekvieno vaiko tempo, orientuotis į jo reikmes.
Temperamentų pakeisti neįmanoma, tačiau ugdymo ir saviugdos tikslas turėtų būti siekimas kaip įmanoma sumažinti neigiamus kiekvieno temperamento pasireiškimus, pvz.: veiklose nevaržyti itin aktyvių vaikų, tačiau žinoti priemones ir būdus, kaip tokius vaikus nuraminti, neskatinti lėto vaiko skubėti, tačiau išmokyti jį laiku užbaigti užduotį, tilpti į terminus ir pan.
Nuo to, kaip tėvai reaguos ir elgsis su savo vaikais, didele dalimi priklausys ir tai, kaip ateityje patys vaikai susidoros su iššūkiais ir įvairiais aplinkos reikalavimais. Tėvai – tai pirmieji mokytojai, mokantys vaikus ir savireguliacijos įgūdžių. Savireguliacija – tai gebėjimai kontroliuoti ir valdyti savo elgesį. Būtent iš tėvų pirmiausia vaikas mokosi emocijų valdymo, gebėjimo susidoroti su savo jausmais.
Vaikų temperamentų tipai
Mokslininkai, siekdami ištirti vaikų temperamentą, atliko daug tyrimų, tačiau pačiu išsamiausiu tyrimu laikomas Thomas ir Chess tyrimas. Šie mokslininkai, stebėdami vaikus, sugrupavo panašius bruožus ir išskyrė juos į tris plačias temperamentų grupes: lengvas, lėtas ir sunkus.
Lengvo temperamento vaikai nuolat geros nuotaikos, aktyvūs ir judrūs. Jie lengvai prisitaiko prie įvairių auklėjimo stiliaus ir yra draugiški, jų reakcijos vidutiniškai intensyvios arba neintensyvios. Lengvai adaptuojasi prie naujos aplinkos, pasikeitus sąlygoms.
Lėto temperamento vaikai naujose, nepažįstamose situacijose iš pradžių užsisklendžia, bet po kurio laiko prisitaiko. Jų aktyvumas paprastai nėra itin didelis, reakcijos neintensyvios. Tokio būdo vaikus raginant greičiau atlikinėti užduotis, reikia būti kantriems. Tėvai ir mokytojai turėtų tokiems vaikams leisti prisitaikyti prie pokyčių jiems tinkamu tempu. Šitas vaikas yra pasyvus, demonstruoja silpnas, neefektyvias reakcijas į išorinius dirgiklius, paprastai yra niūriai nusiteikęs ir lėtai prisitaiko prie naujų aplinkybių.
Sunkaus temperamento vaikai sunkiai prisitaiko beveik nuolat ir beveik visur, reaguoja staigiai, impulsyviai, dažnai būna blogos nuotaikos. Nepažįstamoje aplinkoje jie užsisklendę, neaktyvūs, nejudrūs. Augindami sunkaus temperamento vaikus tėvai turėtų elgtis nuosekliai, kantriai, būti objektyvūs, stengtis suvaldyti vaiko nepastovumą.
Tokiems vaikams būdingas nereguliarus dienos režimas, jie lėtai adaptuojasi naujose sąlygose ir yra linkę į negatyvias ir intensyvias reakcijas. Vaikų auklėjimas – jau esamo charakterio nuolatinis ir nuoseklus tobulinimas. Gimdami jie atsineša savo būdo savybių rinkinį, vieni ramūs, kiti užsispyrę, tretieji smalsūs, ketvirti visai abejingi, tačiau kokie jie bebūtų, tai − jau asmenybės, mūsų tikslas – padėti jiems išmokti elgesio visuomenėje taisykles, pripažįstant jų individualius skirtumus ir poreikius.
