Mes manome, kad jie arba kažką daro blogai, arba kažkas su jais ne taip. Jaučiame jiems užuojautą arba išvis panieką, nes daugumą mūsų mokė, kad meilė yra vienintelė teisinga santuokos priežastis, psychologytoday.com teigia Susan Pease Gadoua.
Tačiau jei pagalvotumėte apie tai iš esmės, meilė yra prabanga. Kai tuokiatės iš meilės, anot autorės, tai reiškia, kad turite viską - arba beveik viską; kad kiti jūsų poreikiai yra patenkinti, tokie kaip maisto, būsto, šilumos ir pan. Tai gali paaiškinti ir faktą, kodėl tarp neturtingesnių žmonių žemesnis santuokos procentas: jei jaudinatės dėl išlikimo ar saugumo, nesikoncentruosite ties svajonių vyro ar moters paieškomis, nebent jei, žinoma, tas asmuo bus jūsų bilietas iš siaubingo gyvenimo ar vienatvės.
Palikuonys visuomet buvo svarbus veiksnys, kodėl žmonės tuokdavosi, tačiau dar prieš du šimtus metų Vakaruose žmonės tuokdavosi dėl politinės ar finansinės naudos, o ne dėl meilės.
Viktorijos era ir industrinė revoliucija atnešė du svarbius pokyčius: meilės svarbos išaukštinimą ir technologines naujoves, skirtas palengvinti gyvenimą. Prieš tai skyrybos buvo itin retos, tačiau kai svarbi tapo meilė kaip kad priežastis tuoktis, skyrybų kur kas labiau padažnėjo.
Moterų teisės, skyrybų įstatymai ir didesnė asmeninės laimės siekio svarba septyniasdešimtaisiais atvėrė duris platesniems pasirinkimams, ir, atitinkamai, pagausėjo skyrybų. Jų skaičius šoktelėjo iki 50% (palyginti su 11% penkiasdešimtaisiais), ir tai per pastaruosius penkiasdešimt metų ne kažin kiek pasikeitė.
Technologijos pakeitė mūsų gyvenimą, tačiau galbūt išties nuėjome per daug toli su savo santuokos ir meilės tapatinimo kultūra?
Ekspertai, tokie kaip Andrew Cherlin („Marriage-Go-Round“) ir Stephanie Coontz („Marriage, A History“), sako mums, kad stengdamiesi sustiprinti santuoką kilstelėdami savo meilės ir romantikos poreikių kartelę, mes iš tikro susilpninome šią instituciją. Šios emocijos - itin nepastovios: kai išblėsta meilė, sudreba santuokos pamatai, kai romantika dingsta, santuoka miršta.
Žmonės, kurių pirminė priežastis tuoktis buvo ne meilė - o tokia priežastis kaip vaikų turėjimas su žmogumi, kurį jie manė būsiant geru tėvu, finansinis saugumas, maloni draugija - paprastai džiaugėsi ilgesnėmis ir galbūt geresnėmis santuokomis, nes jų pasirinkimas turėjo tam tikrą apibrėžtą tikslą. Be to, jų lūkesčiai buvo realistiškesni. Jų sutuoktinis neturėjo būti „Tas Vienintelis“. Jis tiesiog turėjo būti „Tas Pakankamai Geras“.
Kai kuriems žmonėms tai itin nepatinka, tačiau vis labiau matome tokiu principu sudarytų santuokų išmintį.
Nesakau, kad meilės būti išvis neturėtų. Tačiau jai nereikia ir galbūt ji neturėtų būti sąrašo numeris vienas.
Štai trys priežastys, dėl ko santuoka iš meilės nėra protingas dalykas
Meilė - kintanti emocija. Mes greitai įsimylime ir greitai nustojame mylėti. O kas tada? Arba santykiai baigiasi, arba tampa toksiški. Jei mus sujungė meilė, jai pasibaigus, baigiasi viskas.
Meilė - nepakankamai stiprus pamatas. Taip, meilė stipri, tačiau netvari ir negali būti ilgalaikių santykių vienintelis pagrindas, ypač kai kalbama ir apie vaikus. Viskas, kas pastatyta ant meilės pamatų, gali sugriūti.
Meilė nėra „viskas, ko jums reikia“. Ilgalaikiams laimingiems santykiams jums reikia abipusės pagarbos, bendrų tikslų ir suderinamumo. Žmonės linkę įsimylėti pačią meilę. Visi mes norime būti geidžiami, mylėti ir būti mylimi, tačiau stiprių ir sveikų santykių receptas, mano galva, galėtų būti toks: stiklinė pagarbos, stiklinė bendrų tikslų, trys stiklinės suderinamumo, šaukštas meilės, šaukštelis traukos (nebūtinai).
O ką manote jūs?
