„Kalėdos man visada asocijuodavosi su mandarinais, kurie tais laikais būdavo didelis deficitas, bet žiemą kažkodėl vis tiek stebuklingai atsirasdavo. Ir krepšeliais saldainių. Ananasiniai saldainiai buvo aukso vertės. Vaikams dovanų rinkinyje tokių būdavo kokie du“, - juokiasi Aistis.
Tiesa, aktorius pabrėžia, kad anais laikais darželyje būdavo tik naujametinė eglutė. „Jokiais būdais kalėdinio žiburėlio nebuvo galima rengti. Kalėdas švęsdavome tik šeimoje, - prisimena A. Mickevičius. - Gaudavau daug puikių dovanų - gitarą, žaislinį pianiną. Ar tikėjosi, kad užaugęs būsiu muzikantu? Nebūtinai. Tiesiog nuo vaikystės buvau labai artistiškas. Senelis buvo išdrožęs mikrofoną ir su juo dainuodavau Alos Pugačiovos dainas.“
O kada Aistis suprato, kad dosnias kalėdines dovanas po eglute padeda ne Kalėdų senelis, bet tėvai ir seneliai?
„Kai buvo 5 metai. Pamenu, mano tėvai turėjo tokį išskirtinį peruką. Kartą mūsų name vyko didelė Kalėdų eglutės šventė, kurioje dalyvavo Kalėdų senelis būtent su tuo mano tėčio peruku. O grįžęs namo radau jį ant spintos visą šlapią nuo prakaito. Tada ir supratau, kad viskas buvo apgaulė ir iš tiesų Kalėdų senelio nėra, - prisimena A. Mickevičius. - Tačiau tuo metu jau buvau pakankamai didelis ir sąmoningas, kad susitaikyčiau su ta mintimi.“
