Aplink pasaulį dviračiais per 525 dienas: Indija pribloškė kontrastais

Ar įmanoma pasaulį apvažiuoti dviračiu? Goda Čiplytė, vilnietė anglistė, nė nemirktelėjusi atsakytų „taip“, nes ji tai padarė. Prieš penkiolika metų, kai Lietuva gyveno dar tik pirmąjį savo nepriklausomybės dešimtmetį, keturi keliautojai savanoriai iš Lietuvos susiruošė dviračiais apvažiuoti pasaulį.

Tada ne tik mes, bet ir pasaulis buvo kitoks – tik nedaugelis posovietinių šalių gyventojų išdrįsdavo leistis į tolimas šalis, Jugoslavijoje vyko karas ir daug kas atrodė kitaip. Tai buvo tikra avantiūra, perujiečiui Valteriui Ramonui kainavusi gyvybę.

DELFI portalas spausdina paskutinę G. Čiplytės knygos „Ir aš buvau Afrikoje. Aplink pasaulį dviračiais per 525 dienas“ ištrauką.

Skausmas – niekai

Pakistane pasijutau lengviau. Dar pasienyje pasakė, kad galiu nusirišti skarelę, bet nedrįsau, maniau, vėl prisikabins. Autobusu kratėmės baisiai ilgai. Naktį kažkur pakelėje sustojo, žmonės išlipo užkąsti.

Tai buvo žemas iš molio drėbtas namukas. Vienoje pusėje krosnis, o šalia ant grindų patiestas demblys. Nusiplauni rankas, nusiauni batus ir sėdiesi ant grindų sukryžiuotomis kojomis. Tau duoda mažą ryžių dubenėlį ir puodelį saldžios, bet stiprokos juodosios arbatos su pienu – ir visa vakarienė. Jiems užtenka, o ką mums daryti? Po kelis tokius dubenėlius, ir vis vien niekis!

Storulių nepamatysi, seniai sukritę ir valgo mažai, vis su pirštais kabina kokį brizgalą, riebų ar mažą mėsos gabaliuką, susuktą į duonos paplotėlį. Aš pati dabar esu baisiai sulysusi, nes mane šitie rytietiški valgiai veda iš proto.

Pirmą sekundę maistas atrodo gardus, bet kai nuryji, išdegina ryklę ir nieko nejauti, tik norisi išvemti, ir vėl lieki alkanas. Įsigudrinau gerti tik arbatą ir valgyti tuos duonos paplotėlius.

Iki Lahorės moterys dingo iš akių. Apie jų egzistavimą užmiršau. Jos šmėkštelėdavo šen bei ten, bet priminė laukinius žvėrelius kalnuose. Jos rinko medžių šakas ar žolę gyvuliams.

Vyrai verda arbatą, sėdiniuoja, rūko ar „atlieka pareigą šaliai“ su „Kalašnikov“ automatu rankose – „jei kas nors užpultų“. Panašiai kaip ir mes, rytais jie nusileidžia iš kalnų arbatos. Vieno vyro paklausiau, kokia gi ta jo pareiga šaliai. Paaiškino – neuniformuota policija.

Paklausiau, iš kur gavo ginklą – JAV armijos generolas davė. Prieš išeidamas mane nuramino: „Mano tik vienas tikslas, dėl savęs nesibaiminkit!“ Visiškai nesinorėjo tikėti jo žodžiais, prisiminiau turkų apsaugą. Požiūris į moteris atsiskleidė vėliau, kai pasiekėme mažą Kingri kaimo mokyklą su maždaug penkiasdešimčia mokinių.

Pirmoji Pakistane aplankyta pradinė mokykla Kingri Beludžistano provincijoje. Išmokiau vaikus paprastučio eilėraštuko anglų kalba ir pasidalijau savo mintimis apie santarvę.

Vienintelis sakinys, bet jį skaitydama vis prisimenu, kaip vakare statydami palapines nė neįtarėme, kad tai vietos mokykla, o ryte pabudę buvome apsupti smalsuolių mokinukų, besibūriuojančių į mokyklą. Vienmarškiniai, o vietoj portfelių – juodos lentikės.

Netrukus visi pagal komandą išsirikiavo į kelias lygias eiles, sugiedojo himną, o mokytojas patikrino rankas, jei rasdavo purvinas, liniuote pliekdavo per jas, kad ilgai atsimintų, jog mokslą dera gerbti. Toks smurtas čia buvo paprastai ir lengvai toleruojamas, nes šiame griežtame musulmoniškame ir vyriškame pasaulyje vyravo tik vyriškas griežtumas ir diktatas.

Todėl pliaukštelėjimas per rankas greičiau buvo supažindinimas su būsimomis musulmoniško pasaulio taisyklėmis – čia ašarų nebuvo, skausmas – niekai, o priklausyti musulmoniškai šeimai – piliečio garbės reikalas, todėl netrukus buvo pagerbta vėliava, visi kaip vienas sugiedojo himną ir prieš peržengdami nors ir varganos, apšepusios, bet vis tiek mokyklos slenkstį, čia pat paliko šlepetes, nes batų čia niekas neaėvėjo.

Mokytojai, rodydami pavyzdį, taip pat įėjo basi. Tai turėjome padaryti ir mes. Neįtikėtina pagarba, tačiau, kad ir kaip ji būtų išreiškiama, niekas negalėjo nustelbti nesuvokiamo dalyko: visame šitame smalsiame skruzdėlynėlyje tebuvo trys nedrąsios mergytės.

Maliarija

Atvažiavusi į Naująjį Delį sužinojau, kad Pakistane, Lahore, kur buvome apsistoję net dvi dienas, įvyko karinis perversmas. Mums pasisekė, kad patys nežinodami spėjome laiku išvažiuoti. Nors žmonės sako, kad ramu ir niekas nešaudo. Mat ministras pirmininkas sumanė pakeisti kariuomenės vadą jam nesant, o kai tas grįžo, sukilo kariuomenė ir premjero partija prieš jį patį. Tai gal į gera išeis ir pačiam Pakistanui?

Bet visi būgštauja, kad įsikiš pasaulinė opinija, norėdama daryti tvarką, ir gali kilti karinis skandalas tarp Indijos ir Pakistano, o abi šios šalys turi branduolinį ginklą, dievai žino, kaip čia viskas baigsis. Tikėkimės, kad ramiai.

Pagal gyventojų skaičių Indija – tai daugiau kaip 200 lietuvų!

Važiuojant į Delį, įspūdis baisus. Likus 100 km iki miesto, ėmė tvyroti baisus smogas, vėliau jis sumažėjo, bet transporto radosi dar tirščiau. Jis visą laiką kimšo ir taip siaurą kelią, vargani žmonės ir prekeiviai smalsiai žvelgė į akis, kad tik ką nupirktum, o pačiame mieste benamių ir beduonių šeimos miega po atviru dangumi ištisais kvartalais tiesiog ant žemės. Ir jų vis daugiau, valgyti neužtenka ir nėra iš ko, sunku matyti šitą žmonių kančią. Čia štai rašau kompiuteriu, o didžiausioje pasaulio dviračių gamykloje HERO viskas surinkinėjama vien rankomis – stipinai į ratus sukami taip pat rankomis.

Sunku matyti šitą kontrastą, nežinia, ką čia daryti, ar duoti išmaldos kūdikį žindančiai moteriai, ar užsimiršti, nuėjus į kiek geresnę užkandinę?

Nežinau, ko čia plūsta šitie pamišę europiečiai, matyt, visko pertekę ir nežino, ko nori, ar nesuvokia, ką turi, o turi viską, nes čia ir žmonės, ir Dievas toks pat, tik kitokiu vardu vadinamas, kitomis spalvomis paišomas, gali rinktis, ką nori, o kur tiesa – niekas nežino.

xxx

Goda Čiplytė – Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos anglų kalbos mokytoja, aistringa keliautoja dviračiais. Apvažiavusi pasaulį dviračiu Goda įgyvendino savo svajonę ir įrodė – jei moteris nori, ji gali viską. Keliautojos gyvenimo credo – laikas priklauso mums.

xxx

Knygoje emocingai ir nuoširdžiai, be pagražinimų, su geru humoru ir originaliais vertinimais, gana literatūriškai aprašomi įspūdžiai, kurių autorė patyrė važiuodama dviračiu aplink pasaulį su draugais iš įvairių šalių.

Tik kelionėje gali patikrinti save ir kitus, suprasti, kokių neišsemiamų klodų slypi kiekviename mūsų. Per 525 dienas apkeliautas pasaulis, nuvažiuota 23 500 kilometrų dviračiais. Tai buvo tikra avantiūra, vienam iš žygeivių kainavusi gyvybę.

xxx

G. Čiplytės knygą „Ir aš buvau Afrikoje. Aplink pasaulį dviračiais per 525 dienas” išleido “Mažoji leidykla” (direktorė – Inga Liutkevičienė, žinoma žurnalistė, lietuviškų bestselerių autorė, bendraautorė ir sudarytoja).

Knygą galima įsigyti visuose šalies knygynuose, taip pat ir internetu bei susisiekus su leidėja el. paštu [e-mail]

Godos Čiplytės, Edvardo Žižio ir Sigito Kučo asmeninio archyvo nuotr.