Aplink pasaulį dviračiais per 525 dienas: valtele į Kolumbiją

Ar įmanoma pasaulį apvažiuoti dviračiu? Goda Čiplytė, vilnietė anglistė, nė nemirktelėjusi atsakytų „taip“, nes ji tai padarė. Prieš penkiolika metų, kai Lietuva gyveno dar tik pirmąjį savo nepriklausomybės dešimtmetį, keturi keliautojai savanoriai iš Lietuvos susiruošė dviračiais apvažiuoti pasaulį.

Tada ne tik mes, bet ir pasaulis buvo kitoks – tik nedaugelis posovietinių šalių gyventojų išdrįsdavo leistis į tolimas šalis, Jugoslavijoje vyko karas ir daug kas atrodė kitaip. Tai buvo tikra avantiūra, perujiečiui Valteriui Ramonui kainavusi gyvybę.

DELFI portalas toliau spausdina G. Čiplytės knygos „Ir aš buvau Afrikoje. Aplink pasaulį dviračiais per 525 dienas“ ištraukas.

Valtele į Kolumbiją

Sigitas rašė, kad lietus pila ištisą savaitę be perstojo. Rūbai ne tik ant mūsų, bet ir kuprinėse nuolatos šlapi ir bepradedą pūti. Laimei, priėmė nedidelėje vietos mokykloje.

Susitarti nei su kapitonais, nei su uosto darbininkais nepavyko. Jie sakydavo: „O kas, jei kils audra ir įvyks nelaimė? Bus baisus skandalas! Ne!“

Bet mums pavyko rasti išeitį – susitarėme su dviem jaunuoliais, kurie turėjo motorinį laivelį. Sudėjo visą mantą, dviračius, sulipome patys. Vanduo siekė kone pačius laivelio kraštus. O kai ėmėme plaukti, vaikinai pradėjo karštai ginčytis ispaniškai, nieko nesupratome. Pradėjo temti, kilo vėjas, kažkas buvo ne taip. Staiga variklis nutilo – baigėsi benzinas. Bangos plakėsi vis stipriau, o Kolumbijos kranto nematyti. Turbūt išklydome iš kelio!

Staiga vaikinai ėmė šūkčioti ir mostaguoti žiebtuvėliais. Jie šaukėsi pagalbos. Mes mirtinai tylėjome. Meldėmės, kad liktume gyvi. Pro šalį plaukęs kitas laivelis mus išgelbėjo – davė degalų ir nurodė kryptį. Kai išlipome Kolumbijoje, vaikinai patys buvo perbalę ir pinigų neėmė – tik liepė eiti į policiją, kad būtų saugiau.

Kūčiukai Pampa Galeras

Kilti į Pampa Galeras (4200 m virš jūros lygio) kažkodėl nebuvome pasiruošę. Na, tiesiog taip išėjo, kad čia buvo taip sausa ir karšta, kad nė neįsivaizdavome, jog gali būti ir kitaip. Todėl Sigitas mūvėjo murzinus dėvėtus šortus, Valteris – plačiomis medvilninėmis kelnėmis ir medvilniniais berankoviais marškinėliais, prisigėrusiais sodraus prakaito kvapo, kiti šiaip laisvomis ir neįpareigojančiomis keliautojo drapanomis. Bet kalnuose slėgis pamažu kilo, praretėjo deguonis, o temperatūra, įsivaizduokite, nuo 40 laipsnių nukrito iki 5 laipsnių šilumos, kai pasiekėme snieguotą viršūnę.

Giunteriui sutriko virškinimas, Slavekui paleido vidurius, kitus išmušė baltomis dėmėmis, o mane taip supo ir pykino, kad ties kiekvienu posūkiu apsivemdavau, tačiau Achmedas, Gediminas, Oliveris ir dar keli neseniai prisijungę perujiečiai pareiškė į autobusiuką nesėsią, o įduosią visą mantą mums ir į viršūnę dviračiais užminsią patys. Man taip plyšo galva, kad neįstengiau net įsivaizduoti, ar tai įmanoma.

Kol pasiekėme plokščiakalnį, taip išsekau ir sustirau, kad Sigitas ir Edvardas mane paguldė į lovą taip, kaip stovėjau, tačiau šlykščiausia, kad negalėjau kontroliuoti savo įkyrių minčių. Šalta. Išsirioglinau iš lovos. Apsimoviau Piterio dovanotas kojines ir dar vieną kažkieno rastą porą. Atsiguliau. Nepadėjo. Krėtė drebulys.

Vėl atsikėliau. Įlindau į džinsus ir apsivilkau porą vilnonių megztinių. Vėl atsiguliau. Kūnas tirtėjo lyg elektros krečiamas. Nosį kyštelėjo Sigitas. Pamatęs mane pamėlusią, suorganizavo kalniečių lietpaltį, nukniso kažkieno miegmaišį, dvi antklodes ir, susupęs mane į kokoną, išėjo vaistų.

Negelbėjo. Iškart išvėmiau. O skrandis tebetrūkčiojo. Tuomet Sigitas prisiminė turįs kalėdinį siuntinuką, man siųstą iš namų prieš dvi savaites. Pamiršęs atiduot.

Išvyniojo. Pakvipo namais. Mama. Tai ji ėjo į parduotuvę, pirko šitą šokoladinį kiškutį. Rado kalėdinių žvakučių. Paėmė šitą, raudoną. Matyt, jau buvo prie kasos. Kai prisiminė, kad mėgstu riešutus, tikriausiai praleido eilę ir grįžo jų ieškoti. Bet kūčiukus kepė pati. Matyti, kaip tešla buvo pjaustyta peiliu, virtuviniu, kuriuo kasdien raikydavome duoną ir įsivasarojus atsukinėdavome langų varžtus, kad išvalytume jų vidinę pusę, o palei langus pražydusių dar močiutės sodintų baltų jazminų dvelksmas ir gaiva pripildydavo namus iki pat giliausių kertelių. Aguonų nepagailėta, o cukraus? Trūksta, kaip visada, užtat niekaip nesupainiosi – savas skonis ir kvapas.

Paketėlis suvyniotas į spalvotą EKO reklaminį laikraštį „Kalėdų nuolaidos 1999“. Tokius visuomet duodavo prie kasos, brukte įbrukdavo. Visuomet jų atsisakydavau ir nekęsdavau, nes namuose jų būdavo pilni kampai – virtuvėje ant palangės pintame krepšelyje, viduriniame kambaryje prie vokiškos komodos ir vėl ant palangės, kad žiemą užkimštų plyšius tarp langų, kai imdavo žvarbti oras ir sniegą žerdavo guotais, ir prie klozeto, kad per dažnai nereikėtų pirkti tualetinio popieriaus, prie telefono, kur mėgdavau žymėtis numerius ir pavardes, nes jų niekaip neatsimindavau, o užėjus tvarkymosi isterijai mesdavau visokius „š“ lauk, kad būtų „daugiau oro“, ir kai kurio nors pasigesdavau, eidavau ir klausdavau mamos: „Klausyk, gal žinai, kur tas Piterio telefono numeris?“

Tais reklaminiais laikraščiais klodavome šiukšlių kibiro dugną. Bet šitą... Šitą prispaudžiau prie krūtinės. Kai paketėlin įkišau ranką kūčiukų, jis šiltai sušnarėjo. Pabandžiau dar kartą. Dar sykį. Ir dar. Jis šlamėjo vis taip pat šiltai. Taip kartojau be paliovos. Kūčiukus dėjau šalia ir klausiausi to šnabždesio, kol netrukus ėmiau snūduriuoti.

Kai pabudau, išgirdau šurmulį. Supratau, kad vyrai atmynė gyvi ir sveiki. Gediminui ir perujiečiams paskutinius kilometrus padėjo įveikti kelių policija, antraip jie būtų visai nusibaigę. Kai atsikėlusi pravėriau duris, pakvipo koše. Pasklido švelnus ir gerai pažįstamas lūpinės armonikėlės liurlėjimas. Taip Giunteris mus žadindavo rytais.

xxx

Goda Čiplytė – Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos anglų kalbos mokytoja, aistringa keliautoja dviračiais. Apvažiavusi pasaulį dviračiu Goda įgyvendino savo svajonę ir įrodė – jei moteris nori, ji gali viską. Keliautojos gyvenimo credo – laikas priklauso mums.

xxx

Knygoje emocingai ir nuoširdžiai, be pagražinimų, su geru humoru ir originaliais vertinimais, gana literatūriškai aprašomi įspūdžiai, kurių autorė patyrė važiuodama dviračiu aplink pasaulį su draugais iš įvairių šalių.

Tik kelionėje gali patikrinti save ir kitus, suprasti, kokių neišsemiamų klodų slypi kiekviename mūsų. Per 525 dienas apkeliautas pasaulis, nuvažiuota 23 500 kilometrų dviračiais. Tai buvo tikra avantiūra, vienam iš žygeivių kainavusi gyvybę.

xxx

G. Čiplytės knygą „Ir aš buvau Afrikoje. Aplink pasaulį dviračiais per 525 dienas” išleido “Mažoji leidykla” (direktorė – Inga Liutkevičienė, žinoma žurnalistė, lietuviškų bestselerių autorė, bendraautorė ir sudarytoja).

Knygą galima įsigyti visuose šalies knygynuose, taip pat ir internetu bei susisiekus su leidėja el. paštu [e-mail]

Godos Čiplytės, Edvardo Žižio ir Sigito Kučo asmeninio archyvo nuotr.