Eilei pasistūmėjus, aš pamačiau „Žigulių“, „Moskvičių“, tų pačių „Gazikų“. Ir jie visi taip pat laukė eilės patikrai išvažiuoti iš šalies - Ukrainos. Dar arčiau privažiavus prie pasų kontrolės punkto, mus pasitiko ukrainiečių pasieniečiai. Aš užsidengiau veidą rankomis ir kvatojau „iš dūšios“ - tų uniformų aš dar vaikas būdama jau tikriausiai nemačiau, tik senuose filmuose. Dar paklausiau - „Tėti, tu man sakyk, kur tie senukai „Žiguliukai“ lekia?“.
Likau nustebusi, nes patikra buvo greita, paklausė, į kokį miestą važiuojam ir kokiu tikslu. Pasakius kad vežam anūką diedukams, viskas vyko daug greičiau.
Kelionė į Poltavą buvo sunki. Oras blogas, slidu, visur laukai ir jokių mašinų. Laukai tokie tušti. Nedirbami, be jokios paskirties. Šalis skurdi. Nėra pinigų, nėra verslo... Užsukus naktį į degalinį mums dujas pylė jaunas degalinės darbuotojas. Vaikinukas pasirodė šaunus, linksmas. Sakė, Ukrainoje gyvent galima. Jei pinigų turi. \
Buvo kalbus ir draugiškas – paklausė, kelintų metų automobilis, į kokį miestą važiuojam. Palinkėjo geros viešnagės. Kelionės metu man susidarė toks įspūdis, kad Ukraina tokia skurdi, tokia šalta, pamiršta ir niekam nereikalinga... Ir, manau, aš teisi.
Vis tik, žmonės ten labai šilti ir geri. Kai pas juos sninga, jie lekia į lauką, tempia rogėse vaikus... Vaikų žandai raudoni kaip paveiksliukuose. Pasivaikščiojimas pas juos būtinas - ir per pietus, ir visai prieš miegą. Kelias duobėtas, tad geriau visur eiti pėsčiomis. Sniegas gatvėse labai murzinas. Nežinau, kodėl, tikriausiai dėl to, kad automobiliai labai seni. Stojau fotografuotis prie senos žydros „Volgos“! Autobusai ten irgi seni, murzini.
Jūs pamatytumėt greitosios automobilį Jei matėt filmuką „Maša i medved“ (liet. Maša ir meška), tai toks pat kaip ten! Bet man tai visai patiko, taip juokingai šilta ir gražu. Tarsi nusikeli kokius 20 metų atgal.
Jie – žmonės, pavargę nuo menkai apmokamo darbo, nuo didelių maisto kainų. Ką jau kalbėti apie vaistus - konpensacijų tiesiog nėra. Bet ukrainiečiai - pačios geriausios širdies, šilti, mieli. Vienas kitą vadina pačiais gražiausiais žodžiais, kas mums lietuviams yra kiek keista, nes esam santūrūs ir išdidūs. Žmonės vaikšto močiučių rankomis megztais megztiniais ir vilnonėmis kojinėmis. Jų anūkai žaidžia guminiais savo dantukais apkandžiotais žaislais. Tai yra neįkainojama, nenuperkama.
Jie - žmones nusivylę, laukiantys tos Europos Sąjungos kaip išsigelbėjimo. Patikėkit, jų vaikai institutus renkasi pagal tai, kur atliks praktiką. Jei praktika užsienyje, vadinasi jie gauna vizą - o tai reiškia bėga iš savos šalies, kad galėtų geriau gyventi, padėti giminaičiams, sumokėti už sergančius tėvelius!
Jie laukia, kada šalies galva pasirašys sutartį su Europos Sąjunga, jiems tai reikštų labai daug. Juk yra tokiu šeimų, kurios savo vaikų ir anūkų nematė eilę metų, negali net grįžti aplankyti... Man asmeniškai gaila ukrainiečių - jie didelės širdies žmonės.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Šiuo metu esate Ukrainoje? Informuokite DELFI skaitytojus ir pasidalinkite įspūdžiais, nuotraukomis ir mintimis apie tai, kas vyksta šalyje! Laukiame Jūsų laiškų el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Ukraina“