Vaidotą Marozą žino visi Lietuvos visureigininkai – vienas pirmųjų šio judėjimo iniciatorių, kadaise įkūręs Vilniaus visureigių klubą, dalyvavęs daugybėje įvairių ekspedicijų, garsėjantis kaip geros nuotaikos platintojas.
Vilnietis šiuo metu turi 5 senuosius NISSAN Patrol visureigius, pagamintus 1997–1998 metais. Už kiekvieną tokį automobilį jis vidutiniškai sumokėjo apie 18 000 litų. Vaidotas neslepia prieraišumo šiam modeliui.
Pirmasis visureigis jo kieme atsirado 1997 metais. „Tuomet mes nelabai gilinomės į visureigių markes, visus vadinome tiesiog „džipais“. Tai štai, kai reikėjo įsigyti tokią mašiną, nuvažiavau į Marijampolės turgų ir nusipirkau NISSAN Patrol. Tiesiog man jis patiko dėl gero kainos ir kokybės santykio. Nuo to viskas ir prasidėjo. Per tą laiką turėjau 8 tokius automobilius, kai kuriuos pardaviau. Dabar mano kieme – 5 automobiliai, aš labai vertinu jų paprastumą ir patikimumą.“
Vaidotas, paklaustas, ką mano apie kitus legendomis apipintus visureigius, atsakė: „Tegul nesupyksta „landkruizerių“ gerbėjai, tačiau manau, kad šiuo atveju pernelyg daug mokama už vardą. TOYOTA Land Cruiser dažnai yra du kartus brangesnis, o jo eksploatacija brangesnė gal net tris sykius. Nieko gero negaliu pasakyti ir apie LAND Rover Defender. Tai vairuoti velniškai nepatogus automobilis. Manau, kad žmonės juos perka tik dėl geros legendos. Automobiliai kaip ir moterys: vieniems patinka stambios, kitiems – aukštos, tretiems – direktorės, o aš esu ištikimas. Ir dėl skonio nesiginčiju, ir kitų neįtikinėju… Tiesiog man „patrulis“ ne tik geras, bet ir labai gražus… Nors automobilius palyginau su moterimis, niekas nesiginčys, kad „patrulis“ – vyriškosios giminės, o jūs manykite ką norite.“
V. Marozo „patruliai“ dirba beveik kiekvieną savaitę. Jie norinčius papramogauti užsieniečius ar lietuvius veža į nedideles ekspedicijas po Vilniaus kraštą, važiuoja toli gražu ne asfalto keliais – braunasi per pelkes, upes, daugiausia važiuoja bekele. Toks Vaidoto verslas.
Kartais jis išsiruošia į tolimesnes ekspedicijas. Štai prieš kurį laiką grįžo iš ekspedicijos po Mongoliją, aplankęs Baikalą. Ekspedicijoje dalyvavo trys „patruliai“.
„Nuvažiavome 18 500 kilometrų. Buvo ypač sunkių ruožų, kai 170 kilometrų ruožą Baikalo rytine pakrante įveikėme per dvi dienas. Vieną automobilį teko remontuoti – lauko sąlygomis keisti variklio tarpinę. Tačiau dėl to negali kaltinti automobilio. Tai nutiko dėl vairuotojo, kuris važiavo sunkiomis sąlygomis nežiūrėdamas į prietaisus. Trūkus aušinimo skysčio žarnai, ištekėjo aušinimo skystis, ėmė kilti temperatūra, tačiau niekas to nepastebėjo.Taigi lauko sąlygomis turėjau patį rimčiausią išbandymą.“
Žinoma, kelionių metu ne kartą teko lįsti po mašina ir atlikti nesudėtingą remontą – pakeisti kokį sudilusį rato guolį ar smulkią pakabos detalę, remontuoti generatorių, langų pakėlėjus, keiksnoti po ilgo stovėjimo „užkirmijusias“ durų spyneles. Per visą „patrulių“ istoriją jiems teko pakeisti du vandens siurblius, generatorių, dar vieną kitą smulkmeną.
Didžiausia šių mašinų vertybė yra jų paprastumas. Viską gali pasidaryti pats, tereikia turėti elementarią įrankių dėžę. Mašinos jau nuvažiavusios labai daug, niekas nežino kiek. Tačiau jokių esminių gedimų nebuvo. Jeigu jos gedo, tai tik dėl vairuotojų kaltės. Ypač džiugina, kai važiuojant sunkiomis sąlygomis nereikia nerimauti, kad sugadinsiu transmisiją, kad neatlaikys lankstieji ratų guoliai arba pusašiai. Jie ypač stiprūs, ko nepasakysi apie kitų markių mašinas.“
Pernai Vaidotas dalyvavo dar vienoje ekspedicijoje – lydėjo Lietuvos raitelius, kurie jojo iki Juodosios jūros. Visus žygius įveikė beveik standartinės mašinos, be jokių didelių specialių paruošimų.
„Aš esu priešininkas bet kokių išorinių pakeitimų, puošybos. Tačiau, norint važiuoti ekstremaliau, tenka patobulinti bent jau pakabą. Prieš važiuojant į minėtus sunkius žygius, įdėjau ilgesnės eigos amortizatorius ir spyruokles, pakeičiau pakabos įvores – vietoj standartinių guminių įdėjau pagamintas iš elastingos plastmasės. Dėl viso to pagerėjo automobilių valdomumas, pravažumas ir, žinoma, patikimumas. Dar nupirkau oro įsiurbimo vamzdžius, vadinamuosius snorkelius. Mat šių automobilių oro įsiurbimo angos yra ne ypač geroje vietoje – tarp variklio gaubto ir radiatoriaus grotelių. Bet koks mažas mėginimas šturmuoti vandens kliūtį gali baigtis variklio mirtimi. Pačioje pradžioje esu pasimokęs, mat viena pirmųjų mašinų buvo gavusi hidrosmūgį“.
Vaidotas pripažįsta, kad šios mašinos nėra itin smagios važiuoti dideliu greičiu – juk ne lėkti autostradomis jos skirtos. Pasak jo, kruizinis greitis yra 110 km/h. Tuomet mašinos nevargsta, nenaudoja daug degalų, o vairuotojas turi laiko pasižvalgyti aplinkui. Gamintojų duomenimis, šių mašinų maksimalus greitis yra 150 km/h.
Paklaustas apie degalų sąnaudas, Vaidotas džiūgaudamas pasakoja, kad kelionės į Mongoliją ir atgal metu sunkiai pakrautos mašinos, kuriose sėdėjo po tris žmones, naudojo apie 11,5 litro dyzelino.
„Prisimenu, kadaise turėjau HUMMER H2, tai važiuojant į Palangą jis naudojo 50 l/100 km. Į pajūrį nuvažiuoti ir sugrįžti reikėjo 350 litrų“, – linksmai palygina V. Marozas. Beje, minėtame 18 500 kilometrų žygyje trys mašinos sudegino 5 litrus variklio alyvos.
Didysis „patrulių“ gerbėjas V. Marozas paklaustas, ką darys, kuomet rinkoje nebeliks minėtu laikotarpiu gamintų mašinų, atsakė: „Pirksiu suvirinimo aparatą ir iš kelių „lipdysiu“ vieną.“
NISSAN Patrol
Gaminti 1987–1998 metais
Kėbulas - ilgoji versija, 5 durys
Svoris - 2 020 kg
Variklis - 2,8 litro turbodyzelinis
Galia - 117 AG/4 400 aps./min.
Sukimo momentas - 235 Nm/2 400 aps./min.
Teršalai - 318 g/km
Pavarų dėžė - mechaninė, 5 laipsnių
