Paskui supratau, kad įžeisti mano tautiniai jausmai. Galvojau, kam tas filmas sukurtas ir kam skirtas? Ir koks jis – nuotykinis ar istorinis? Jei nuotykinis, tai kam ta grėsminga įžanga. Jei istorinis – keista istorija. Kai savi juodinami, o kiti balinami. Manau, tai pataikūniškas filmas, trinama riba tarp tiesos ir melo. Tarsi patys kalti, nedori ir kitokie, gal ir reikėjo jus tremti. Kitoj pusėj – geraširdžiai, geranoriai, geradariai...
Noriu pateikti vieną savo prisiminimą. Pokariu buvau šiek tiek jaunesnė už filmo turistę, bet puikiai prisimenu, kaip per Lietuvos kaimus ėjo daug rusiškai kalbančių žmonių, apskurusių, ligotų, alkanų. Iš kur jie ėjo ir kur paskui pasidėjo – nežinia (istorija, atrodo, irgi nemini). Bet dauguma jų gavo duonos kąsnį ir galvą kur priglausti. Bet niekada ir iš niekur (anksčiau apie tai nepagalvodavau) nepasigirdo, neataidėjo nors mažutis silpnutis „ačiū“.
Dar galvoju, kad tie, kurie turėjo ir šelpė, paskui atsidūrė ešalonuose. Taigi tokia istorija.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!