Kalbant apie Gvatemalą, čia gyvuoja įdomi ir originali tradicija Visų Šventųjų dienai paminėti: aitvarų, padarytų iš šlamančio kiniško popieriaus, leidimas. Paprotys yra išlikęs dar nuo majų imperijos laikų, kai majai leido aitvarus tikėdami, kad taip galima bendrauti su mirusiaisiais, todėl dar ir dabar ant jų kartais užrašomos žinutės. Jei aitvaras pakyla labai aukštai, jis nėra gražinamas į žemę, nes siūlas yra tiesiog nukerpamas – žinutė buvo išsiųsta.
Šių dienų Gvatemaloje didžiausia šventė vyksta Sumpango mieste, kur kasmet yra organizuojamos Aitvarų varžybos. Keletas įdomių faktų apie šią Aitvarų šventę:
1) Nors tradicija yra atėjusi iš pat majų laikų, tačiau apvali aitvarų forma su ilga uodega sutampa su ispanišku aitvaro pavadinimu: la cometa;
2) Aitvarų varžybose yra kelios kategorijos: mažieji bei vidutiniai aitvarai. Šioje kategorijoje laimėtojo aitvaras turi išsilaikyti ore ilgiausiai;
3) Mega arba milžiniškųjų aitvarų kategorijoje yra skaičiuojamas laikas, kiek šie galiūnai atsilaiko prieš stiprius Sumpango miesto vėjus, tačiau „megų“ net nebandoma pakelti dėl aplinkui esančių žmonių saugumo;
4) Mega aitvarai yra statomi net iki 16 metrų aukščio, tai lyg trijų aukštų pastatas!
Kalbant apie asmeninius įspūdžius iš šios šventės, ji tokia svarbi šalies gyvenime, kad aš net ir mamos atostogas suplanavau taip, kad mudvi galėtume disfrutar (isp. pasimėgauti, išnaudoti galimybę) šiuo reginiu. Sumpango nėra toli nuo sostinės, bet kolegos patarė nesnausti ir važiuoti iš pat ryto: keliai ir vietos mašinoms pastatyti yra labai riboti.
Pasiekus Sumpango labai juokiausi, kad mašina, kuria važiavome, nesugebėjo užpūškuoti itin stačia gatvele, vedančia į miestelio centrą, tad mums teko vyti lauk iš paskos važiavusius automobilius, kurių vienos juostos gatvėje už mūsų susirikiavo bent keli, ir atbuline eiga leistis visų pakeliui atsiprašinėjant. Vėliau šiek tiek užtrukome ieškodami kur arčiau pasistatyti automobilį, bet nepaisant šių nesklandumų, kelionė praėjo sėkmingai ir mes, išvykę 8-tą ryto, po dviejų valandų besižvalgydami traukėme aukštai ant kalvos esančio stadiono (Foro) link, kuriame jau ūžė Aitvarų šventė.
Lapkričio 1-ąją visa šalis suplūsta į Sumpango, todėl kiekviena miestelio gatvė tampa tarsi muge, kurioje galima nusipirkti ir pamatyti visko. Čia galima įsigyti nuo tipiško „gatvės“ maisto iki tauriųjų metalų gaminių. Rėksniai pardavėjai manęs neįtikino nusipirkti sidabrinių žiedų, tačiau juodo (!) kukurūzo gurguolę, įtrintą laimu ir druska, suvalgiau su didžiausiu malonumu.
Kai nuėjome iki Foro, jame jau ūžė vietinių ir turistų minia, o mažųjų aitvarų kėlimo varžybos jau buvo prasidėjusios. Pasiskirstę komandomis Sumpango gyventojai plušėjo prie mega aitvarų, nes nepaisant to, kad darbas buvo pradėtas paryčiais, laiko viskam padaryti neužteko.
Man labiausiai patiko mega aitvaras povas – dėl savo spalvų įvairovės ir išradingos netradicinės formos. Tačiau vos spėjau nusifotografuoti prie šio mega gražuolio, kai stiprus vėjo gūsis ne tik nuplėšė visą kinišką popierių, ant kurio buvo išpieštas povas, bet ir nutrenkė žemėn kitus tris mega aitvarus kartu su visais sunkiais karkasais. Girdėjosi tik šūksniai ir iš tolo matėsi, kaip žmonės it skruzdėlytės bėga į visas šalis iš po šių griūvančių gargantiueliškų aitvarų, o jų statytojai susiėmę už galvų beria visus įmanomus ispaniškus keiksmus ir prakeiksmus. Tiesą pasakius, pastarieji taip karštai reagavo ne dėl paties aitvaro, nes juos sutaisyti ir atgal užtempti nėra itin sunku, kadangi visa konstrukcija jau pastatyta, tačiau komandos išgyveno, dėl to, kad pralaimės varžybas – juk mega aitvarai varžosi dėl išstovėjimo ir patvarumo kovojant su vėju.
Kiek pasivaikščioję tarp milžiniškų vaikų ir žmonių veidų, majų karalių ir kitų būtybių, besipuikuojančių ant kiniško popieriaus ir bešlamančių vėjyje, nusprendėme šiek tiek atsipūsti ir pailsinti kojas šalia Foro esančioje pievelėje. Už Foro sienos driekiasi ilgas ilgas šlaitas, ant kurio susirinkusios šeimos ir draugų kompanijos leidžia savo aitvarus – ne dėl varžybų, bet savo malonumui. Mes irgi išbandėme sėkmę, o tiksliau, nesėkmę, leisdami „kometą“. Ir tik pamokyta vieno draugiško tėčio, kad apvalų aitvarą reikia padėti ant žemės, atsitraukti 5-6 metrus ir tuomet bėgti, sugebėjau aitvarą dekoruotą Songoko atvaizdu (veikėjas iš vaikystės filmuko Dragon Ball Z) ir jį išlaikyti ore 30 sekundžių.
Galbūt mano pačios aitvaro skraidinimas nebuvo itin sėkmingas, tačiau tiek mano, tiek mano mamos neišdildomi įspūdžiai iš mega Aitvarų varžybų bus kartojami ir perpasakojami draugų susibūrimuose ir išliks visam gyvenimui.
Eugenija - šiuo metu Gvatemaloje gyvenanti ir dirbanti lietuvė. DELFI publikuojamuose autorės tinklaraščio įrašuose - tiek keliautojo dienoraštis, tiek asmeniniai įspūdžiai ir patirtys gyvenant šioje šalyje
„Žinau viską" yra jaunųjų žurnalistų tinklas, sukurtas jaunimo informacijos tinklo Eurodesk Lietuva ir ES programos „Veiklus jaunimas" iniciatyva. Eurodesk pagrindas yra informacija apie finansavimo programas, iš kurių yra finansuojamos jaunimo iniciatyvos, bei mobilumas (studijos, stažuotės, darbas ir savanorystė) Europoje. Programa „Veiklus jaunimas" suteikia jauniems žmonėms neformalaus ugdymo(-si) galimybes bei finansinę paramą jų inicijuotiems bei įgyvendinamiems projektams, skatina Europos šalių jaunimo bendradarbiavimą.