Sigita Ivaškaitė: Kodėl nusprendėte kurti kartu ir būtent dabar?
Mantas Stabačinskas: Čia jau Agnės reikia klausti...
Agnė Ramanauskaitė: Na taip, tai buvo mano mintis. Jai kilus visų pirma pagalvojau apie Paulių Tamolę, paskambinau ir jis sutiko, tik iš karto pasakė: nedarom dueto, nes bus „apie meilę“, darom trio. Ir prieš akis pamatėme Mantą Stabačinską. Kai pagalvoji, mes trise iš tiesų esame nemažai dirbę kartu ir jau seniai kalbėjome, jog būtų puiku, ką nors padaryti, tik niekaip per tuos darbus nepavykdavo susiderinti laiko. Man iš esmės atrodė, jog jau esame pribrendę sukurti ką nors savo, kalbėti patys.
Mantas: Tikrai seniai ką nors kartu buvome šokę, – tai buvo tuomet, kai mes dar neturėjome tiek patirties. Apskritai šimtą metų nesimatę, kartu nedirbę, - iš karto pamaniau, kad būtų puiku susitikti ir ką nors kartu nuveikti.
Agnė: Astiradus „Atviros erdvės“ programai vis galvojau, kad kada nors norėsiu čia sukurti ką nors, bet niekas nesiūlė, tai pribrendau ir ėmiausi iniciatyvos pati. O mes trys dar ir tokie skirtingi...
Mantas: Visi su savo patirtimi, bagažu... Tamole, pasakyk ką nors tu.
Paulius Tamolė: Aš pats paskutinį kartą šokau prieš metus ar dvejus su Erika Vizbaraitė. O mums šis projektas yra debiutas, kaip kartu dirbantiems choreografams, čia esame už viską atsakingi nuo pat pradžių iki pabaigos. Kitas dalykas, – mes seniai matėmės scenos aikštelėje, bet iki šiandien labai vienas kitu pasitikime ir žinome, kad viską padarysime ir venas kito niekada nepavesime. Iš pažįstamų rato tai – žmonės, su kuriais nėra baisu veltis į avantiūras, rizikuoti.
Agnė: (Mantui) Stabačinskai, girdi, Tamolė mumis pasitiki! (Pauliui) kaip čia gražiai pašnekėjai...
Paulius: Žinoma, dirbant kartu pajunti... (reikšminga pauzė) – kokie skirtingi esame ir kiek daug skirtingos patirties mes turime, ir kaip gali būti sunku tas begalines idėjas, jų srautą suvaldyti, susitvarkyti su jomis.
Agnė: Buvo labai smagu, jog atsirado medžiagos, iš kurios buvo galima kurti. Galbūt ir tai, kad kartu studijavome, daug duoda, jaučiasi, jog esame kartu „susidirbę“.
Iš pradžių buvote pasirinkę kalbėti apie Lietuvos šiuolaikinio šokio sceną, naudodami jau sukurtus spektaklius. Šiandien spektaklyje galime rasti tik vieną jau sukurto spektaklio pavyzdį, kodėl ir kaip kito idėja?
Paulius: Agnė „sukalė“ pirminę idėją, apie ką ten buvo, lietuvninkus, kurie...?
Agnė: ...kurie nusileidžia į šiuolaikiniu šokiu pritvinkusią Juodąją salę ir bando išsiaiškinti, kas yra tas šiuolaikinis šokis...
Paulius: Matot, kūryba yra toks dalykas... ypatingai, kai kuri viską nuo pradžių, improvizuoji, neturi užrašyto, paruošto teksto, plano...
Anksčiau ar vėliau scenoje tvirtai jaustis imi tik tada, kai kalbi apie dalykus, kuriuos geriausiai žinai. Mums pradėti kalbėti apie spektaklius, kuriuose mes nešokome, pasirodė neteisinga ir nelabai įmanoma.
Agnė: Tokiu atveju mes galime tik išsakyti savo numonę, kaip mums atrodo tas kūrinys iš šalies, o tada gali įžeisti to net nenorėdamas. Kai kalbi apie tai, ką pats darei, išgyvenai, gali įžeisti tik save, pasijuokti iš savęs.
Paulius: Geriausias humoras yra kai juokiesi ne iš kito, o iš savęs.
Agnė: Taigi, taip mes atsisakėme minties imti kitų spektaklius, kuriuose nešokome ir naudoti tik tuos, kuriuose esame visi dalyvavę ir taip, natūraliai, atmetimo būdu, tų kitų spektaklių ir nebeliko (beveik)...
Mantas: Vieną dieną ėmėme kalbėti apie šiuolaikinio šokio klišes, su kuriomis susiduriame kiekvieną dieną, dirbdami. Gimė mintis, jog galime dirbti šia linkme, atsirado daug naujos medžiagos ir ėmėme tai jungti su mūsų pačių šoktais spektakliais...
Paulius: Arba mūsų požiūriu...
Mantas: ... požiūriu į patį šiuolaikinį šokį. Ypač Lietuvoje.
Taigi apie ką šiuo metu sukasi spektaklio ašis, mintis?
Mantas: Man viskas, ką mes dabar darome, susiveda į mus, čia kuriamus spektaklius ir tai, ką mato žiūrovai. Ko nori žiūrovas? Ką mes norime pasakyti? Ir kaip mes įsivaizduojame spektaklį. Trys dalys: šokėjai, choreografija ir žiūrovai.
Paulius: Aš šiandien jau bandžiau sau suformuluoti, apie ką yra šis spektaklis, pažiūrėsim, kaip pavyko: man atrodo, kad mes nesąmoningai šį spektaklį pradėjome kurti nuo tos dienos, kai apskritai pradėjome šokti. Manto atveju tai būtų prieš 15 ar daugiau metų, Agnės – beveik prieš 20, mano – 10 metų. Mano spektaklio kūrimas prasidėjo su pirma diena, kuomet atėjau į „Aurą“, atsistojau salėje tarp merginų ir bandžiau suprasti, kas yra šiuolaikinis šokis. Tuomet buvo akademijos (LMTA) metas, vėliau darbas su lietuvių ir užsienio choreografais. Tai – spektaklis apie visą mūsų, kaip šokėjų, periodą, apie mūsų patirtį scenoje, apie tai, kaip mes suprantame šokį, kaip mes juo gyvename, kaip kiti choreografai, su kuriais mes esame susitikę, padėjo formuotis mūsų nuomonei.
Agnė: Visiškai pritariu Pauliui.
Paulius: Ir jei koks atėjęs choreografas pamatys kažką savo, kažką panašaus, vadinasi mes šį darbą padarėme teisingai. Mes tuo norime pasakyti, kad kiekvienas darbas, kiekvienas spektaklis, kiekviena improvizacija ar pamoka, net pašnekesys prie alaus bokalo apie šokį, suformavo mūsų dabartinę nuomonę, kurią mes sušoksime, atliksime šį penktadienį ir šeštadienį spektaklio metu.
O kuo tai gali būti įdomu žiūrovui, nesusijusiam su šokiu?
Agnė: Mes stengiamės, kad žiūrovas suprastų, kaip „gaminamas“ šiuolaikinis šokis. Naudojame pagrindines, visiems žinomas klišes, kaip atpažįstamus ženklus, gal taip atskleisime šiek tiek paslapčių...
Paulius: Aš manau, kad nesusijęs su šokiu žmogus, gaus galimybę stebėti visų pirma tai, kaip mes elgiamės spektaklio, repeticijos, paskutinių minučių prieš spektaklį metu.
Agnė: Stebėti, kaip atsiranda šokis!
Paulius: Tai bus lyg stebėjimas pro rakto skylutę: repeticijų salės, šokėjų gyvenimo, kaip ir kuo mes esame gyvi.
Na, Mantai, tu tyli, ar svajoji apie tai, kaip gausi Auksinį scenos kryžių už šį spektaklį?
Mantas: Aaa, aš nežinau...
Agnė: Bet jei jau šį kartą negausi, nežinau... Tada tai jau Tamolė gaus!
Paulius: Jei taip, tai perleisiu aš tau tą Kryžių, tik premiją pasiliksiu.
Mantas: Ne, ne, žinot, ne taip lengva tą Kryžių gauti, bet žinau, kad anksčiau ar vėliau, vieną dieną jis pas mane ateis...
Menų spaustuvė lapkričio 22, 23 ir 29 d. 19 val. Juodojoje salėje pristato nelabai jaunų jaunųjų menininkų labai šiuolaikinio šokio (ne)labai spektaklį – „CONTEMPORARY?“
Idėjos autoriai, choreografai ir atlikėjai: Agnė Ramanauskaitė, Paulius Tamolė ir Mantas Stabačinskas
