Ir štai, pagaliau, atėjo ta diena. Susitikom, nieko, toks simpatiškas vyrukas, gal šiek tiek per daug plaukų želė, bet į tai galima nekreipti dėmesio, juk tikriausiai ir pats jaudinosi prieš pirmą mūsų susitikimą. Labai sunku apibūdinti tą mūsų pirmą pasimatymą... Labai jau ilgas.
Laikau save mandagia, tad viską išklausiau, ir vos įpusėjus susitikimui, tik ir mąsčiau, kaip čia greičiau namo grįžti. Galop jis baigėsi, jau važiuodama namo žinojau, kad nenoriu su šiuo žmogumi bendrauti, nieko nebus. Tad grįžus namo ir uždarius buto duris, maniau, kad viskas aišku, pagaliau grįžau. Galėjo čia ta istorija ir baigtis, bet būtų buvę per gerai.
Manęs jis nesužavėjo, bet, matyt, aš jį kažkuo pakerėjau. Tad su durų uždarymu ne viskas baigėsi. Iškart prasidėjo žinutės per „Skype“. Klausė, ar bus antras mūsų susitikimas. Nežinau, patikėjau juo, sakė, kad labai jaudinosi ir neparodė tikrojo savęs (dabar jau žinau, kad per pirmą susitikimą ir pamačiau, koks iš tikrųjų jis yra), o po to prasidėjo jo vaidyba. Labai jau stengėsi...
Mane tai pradėjo žavėti. Be to, jaučiausi vieniša. Ir taip jis apsuko man galvą. Nesakau, kad jis buvo blogas, ne, turėjo labai gerų savybių.... Po kokių dviejų savaičių buvo jo gimtadienis. Na, man pačiai patinka dovanos, tad ir jam nupirkau brangią dovaną. Tačiau mūsų draugystė siekė mano gimtadienį, ir kaip manot, ar aš buvau pagerbta kokia dovana per savo gimtadienį? Ne, nebuvau, nors atvažiavo pasveikinti, nes, kaip pats sakė, buvo nepatogu nepasveikinti.
Po visų jo pastangų vieną dieną viskas ėmė ir baigėsi. Kas pasidarė? Nežinau. Taip ir likau nesupratusi. Kankinausi, nes nežinia yra baisiausia. Nedaviau jam ramybės... Vis kodėl, kodėl? Man sukosi vien tik mintis, kad jį išgąsdino man intymumo poreikis. Bet nieko nepaaiškino... Ir tik tada atėjo proto nušvitimas. Koks bejausmis žmogus buvo man apsukęs galvą... Na, guodė mintis, kad jis tikriausiai susirado kitą, ir jam su ja yra geriau. Nes jis vis kartojo, kad dabar nieko su manimi nenori, bet nežinia, kas bus ateityje. Labai skaudu ir sunku buvo. Bet po kiek laiko, išgyvenusi tą skausmą, pakilau.
Žinoma, atsargumas buvo perdėtas... Arba atvirkščiai, pradėjau beveik kas vakarą eiti į pasimatymus, arba jų būdavo net du per vakarą, bet scenarijus būdavo beveik visad toks pat. Susirašymas, susitikimas kokioje kavinėje, o po poros valandų - išsiskyrimas ir pasakymas, kad buvo smagu ir susirašysime. Bet ir toks nesąmoningas laikotarpis baigėsi, nes pajutau tokią tuštumą ir beprasmybę...
Dabar aš turiu šalia žmogų, jį labai vertinu, mano elgesys ir norai pasikeitė. Kaip sakoma, kas nenužudo, tas sustiprina. Ir dabar tik norisi, kad abu būtumėm laimingi, ir tai nėra labai lengva dviems žmonėms, kurie buvo auginami su skirtingomis vertybėmis, skirtingose šeimose. Tačiau meilė daro stebuklus. Tikra meilė, ne aistra, kuri užtemdžiusi protą (nors ir to reikia), bet noras eiti per gyvenimą kartu, viską ištverti ir likti kartu. Ir po skaudžių išgyvenimų, išsiskyrimų, kai atsiranda kažkas brangaus, brangini ir vertini.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!