Investuojame savo laiką, energiją ir net pinigus tam, kad įgytume specifinius įgūdžius, kurie užtikrintų konkurencingumą darbo rinkoje. Nuo šio proceso kokybės priklausys būsimo atlygio dydis. Taigi, tam tikra prasme švietimas yra investicija. Būtent dėl to ugdymas yra viena iš svarbiausių vyriausybės politikos sričių. Norint užtikrinti valstybės ekonominį konkurencingumą reikia turėti nagingą ir produktyvią darbo jėgą.
Kodėl visuotinis švietimas yra svarbus?
Ekonominis vystymasis yra kone vienas svarbiausių vyriausybės raidos uždavinių. Todėl visai nenuostabu, kodėl yra skiriama tiek daug resursų ekonominės politikos koordinavimu. Valstybės jau seniai pastebėjo, kad išprususi darbo jėga yra našesnė. Taigi, darbo jėgos kokybė yra tiesiogiai susijusi su bendru valstybės ekonominiu konkurencingumu. Būtent dėl to, valstybės suskuba investuoti į švietimą. Rodos, kad tokia švietimo sistema lyg ir yra orientuota į ekonominį valstybės klestėjimą, bet ar tikrai?
Siųsti atžalas į mokyklą, o vėliau ir į universitetą yra savotiška norma. Visi sutaria, kad jaunuoliai privalo „apsiginkluoti“ įvairiais diplomais, sertifikatais ir kitais apdovanojimais, tam, kad galėtų nulipti nuo tėvų sprando ir išlaikyti save. Tačiau mokykloje įgytos žinios neturi nieko bendro su praktiniu darbu.
Anot Kembridžo universiteto ekonomikos profesoriaus H.J. Chang‘o, dauguma žinių, kurias mes įgyjame visuotinėje švietimo sistemoje, nėra susietos su produktyvumo skatinimu ar ekonominiu vystymusi. Žinios, kurias mes įsisaviname, yra labiau orientuotos į pilietiškumą negu į ekonomiką. Paradoksalu, juk vienas iš pagrindinių vyriausybės tikslų švietime yra užtikrinti, kad piliečiai būtų kvalifikuoti ir produktyvūs. Iš tikrųjų dauguma ugdymo aspektų apskritai nėra skirti produktyvumo tobulinimui. Yra galybė švietimo disciplinų, kurios neturi jokios įtakos ekonomikos vystymuisi.
Taigi, griežtai žvelgiant iš ekonominės perspektyvos tokie dalykai kaip literatūra, istorija, filosofija ar muzika yra grynas laiko ir resursų švaistymas. Netgi tokie dalykai, kaip matematika ar tikslieji mokslai taip pat nėra svarbūs daugumai darbuotojų. Didelė dalis įgūdžių, kuriuos įgauname mokykloje ar universitete, nėra tiesiogiai susiję su praktiniu darbu.
Šiuo metu yra kone privalu atlikti praktiką tam tikroje įstaigoje. Dauguma tokių stažuočių nėra apmokamos. Tokia situacija verčia susimąstyti švietimo sistemos sugebėjimų aprūpinti studentus reikiamais įgūdžiais. Mano nuomone, darbdavių reikalavimas atlikti praktiką demonstruoja ugdymo sistemos neįgalumą. Jeigu studentas nėra finansiškai pajėgus, jis negali baigęs studijas dirbti be atlygio ir be absoliučios garantijos, kad pasibaigus stažuotei terminui jis gaus darbo vietą. Turint menką patirtį susirasti pastovų darbą tampa vis problematiškiau.
Ar tikrai protingesni – turtingesni?
Jeigu švietimas yra toks svarbus valstybės produktyvumo pagrindas, tuomet turtingos valstybės turėtų būti žymiai protingesnės, taip? „Trends in International Mathematics and Science Study 2007“ atliktas tyrimas atskleidė, kad dauguma Amerikos, Prancūzijos, Anglijos, Vokietijos, Norvegijos, Danijos ir Švedijos 8-klasių mokinių rezultatai matematikos ir tiksliųjų mokslų srityse smarkiai atsilieka nuo tokių valstybių kaip Bulgarija, Rusija, Lietuva, Čekija, Taivanas, Singapūras ar Slovėnija. Paradoksalu, mažiau turtingesnės valstybės yra kur kas protingesnės negu turtingos.
Produktyvumas yra svarbiau negu visuotinis ugdymas
Šveicarija yra viena turtingiausių valstybių pasaulyje, turinti stiprią darbo jėgą ir modernią pramonę. Tačiau palyginus su kitomis turtingomis valstybėmis turi žemiausią universitetų registracijos santykį (ang. gross enrollment ratio). Pagal „Pasaulio Banko 2009“ duomenis Šveicarijos vidurkis yra 51 proc., tuo tarpu Amerikos 80 proc., Danijos – 74 proc. ir Suomijos - 92 proc.. Kaip suprasti šiuos duomenis? Tarkime, šiuo metu Lietuvoje yra 100 žmonių, kurie atitinka reikalavimus (įgiję vidurinį išsilavinimą) ir gali registruotis į trečiosios pakopos studijas. Jeigu iš 100 žmonių į universitetus stos tik 40, tai reiškia, kad 40 proc. tęsia mokslus trečioje pakopoje, kai tuo tarpu kiti ne.
Įdomus faktas yra tai, kad skurdesnių valstybių, pavyzdžiui Graikija 91 proc., Lietuva 95 proc., Slovėnija 99 proc. vidurkis yra taip pat aukštesnis negu Šveicarijos. Elementariai kyla klausimas, kaip Šveicarijai pavyko tapti vienai pažangiausių ir stipriausių ekonomikų pasaulyje su tokiu mažu santykiu? Galbūt Šveicarijos universitetai yra geresni, tačiau negali būti, kad JAV ar Suomijos ar Danijos universitetai yra prastesni.
Atsakymas slypi Šveicarijos švietimo sistemoje, kuri nuo pagrindinių klasių yra labiau orientuota į kolektyvų produktyvumą, negu auklėjimą. Daugumoje darbo vietų yra reikia ne specializuotų įgūdžių, o disciplinos, gebėjimo save organizuoti ir esminio intelekto. Kiti sugebėjimai natūraliai atsiranda su darbo praktika. Galima paminėti ir Vokietiją, kuri šiuo metu praktiškai turi viena žemiausių jaunimo nedarbo koeficientų Europoje. Vokietijos universitetų registracijos santykis 1997 metais buvo tik 47 proc. palyginus su Lietuva 99 proc.
Ką visa tai reiškia?
Norint skatinti ekonominį produktyvumą nėra būtina šviesti visus (universitetų lygmenyje). Mano nuomone, reikėtų pasimokyti iš Šveicarijos ir Vokietijos. Šiose valstybėse vis dar išliko stipri industrija, kuri remiasi sukauptomis technologinėmis žiniomis ir brangia, produktyvia darbo jėga. Švietimo sistemos yra labiau orientuotos į produktyvumą ir apčiuopiamų įgūdžių išlavinimą. Vidurinis išsilavinimas yra organizuojamas kartu su industrija. Studijuojant yra galimybė įgyti profesiją, bei specifinius įgūdžius. Būtent dėl to žmonės nėra linkę registruotis į universitetus. Baigus profesinę mokyklą yra kur kas lengviau įsidarbinti.
Faktas, kad žmogus turi universitetinį išsilavinimą, demonstruoja potencialiam darbdaviui, kad žmogus, tikėtina, yra protingesnis negu tas kandidatas, kuris neturi išsilavinimo. Tarkime, daugiau kaip pusė valstybės populiacijos įgyja aukštąjį išsilavinimą. Tokiu atveju kita dalis automatiškai lieka žemesnėje pozicijoje. Tokioje situacijoje yra kur kas sunkiau susirasti darbą, taigi vis daugiau ir daugiau žmonių yra priversti įsigyti aukštąjį išsilavinimą, pilnai suvokdami, kad studijavimas dalykų, kurių nereikės darbo praktikoje, yra laiko švaistymas.
Tokia situacija skatina infliaciją. Universitetų skaičius padidėja, mokslų kaina taip pat, reali studijų kokybė pradeda ženkliai kirsti. Studentai praranda motyvaciją siekti individualių žinių. Universitetai norėdami užtikrinti studijų kokybę yra priversti teikti didesnį kiekį informacijos.
Mano nuomone tai yra tragiška situacija. Studentai nėra motyvuojami, jie puikiai žino, kad studijos turi menką praktinę vertybę. Tokia sistema milžiniškai švaisto resursus ir gabesnius studentus priverčia susimąstyti apie emigraciją. Žinoma, reikėtų nepamiršti ir socialinių spaudimų, pavyzdžiui diskriminacijos prieš piliečius, kurie neturi universitetinio išsilavinimo.
Lietuvos, taip pat ir kitų valstybių beatodairiškas siekis ugdyti visus veda prie kritinės situacijos. Universitetai tampa pelno siekiančiomis institucijomis. Korupcija ir studijų kokybė žemo lygio. Mano nuomone, švietimo sistema turi būti struktūruojama pagal ekonominius poreikius. Nuo ankstaus amžiaus turi būti skatinamas individualumas ir praktinių įgūdžių įsisavinimas.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!