Ėjau aš paplūdimiu – savo paties diena iš dienos numintu taku. Kiekvieną kojos mostą, nukreiptą į smėlio lopšį, lydėjo bangų ošimas, o akis pakėlus į viršų išvysdavau baltų žuvėdrų šokį. Tačiau džiaugtis nebuvo kuo... Saulėlydžio peizažo vingiai akių neglostė, o besaikis bangų triukšmas tiesiog erzino. Bet sustoti negalėjau... Eiti - tai prisiminti, pagerbti. Būtent prieš keletą metų ši, tironijos ir netikro nuoširdumo perpildyta Baltijos jūra ties Klaipėdos krantais į savo gelmes pasiglemžė man artimą žmogų.
Viduje – tuštuma ir nežinia. Nežinojau, ar kilti gyvenimo laiptais, ar kristi nuo jų ir niekada nebepakilti. Džiaugsmo nebeteikė visiškai niekas. Savęs nesupratimas ir kitų žmonių atstūmimas tarytum peilio dūris į krūtinę, nesuteikęs progos net atsidusti.
Manieji žingsniai vis tęsėsi... Sulig kiekvienu kojos mostu užsižiebdavo nauja ugnelė prisiminimų ir apmąstymų. Lyg kalinys, pasodintas į kalėjimą už įvykdytą nusikaltimą, aš įspraustas į savo dvasinius skausmus. Sukniubau... Tėškiausi į šaltą lyg ledas smėlį. Negalėjau pajudėti gal pusvalandį, gal daugiau... Laikas neklausė manęs – maldavau jo sustoti, tačiau jis vis tekėjo sava linkme. Lyg mažas vaikas rankomis kapsčiau smėlį, o retsykiais papūtęs stipresnis vėjas juo papuošdavo mane.
Tačiau šis vakaras buvo kitoks. Manąsias mintis kažkas sustabdė. Kol užsimerkęs braidžiau po savo vidinį pasaulį, kažkas iš išorės mane palietė. Krūptelėjau. Atsimerkiau. Šuo. Tai buvo auksaspalvis retriveris. Jis bandė visiškai pargriauti mane, nors aš jau buvau suklupęs. Nė nespėjęs sureaguoti į jo spontanišką atsiradimą šalia manęs, išgirdau jaunos merginos balsą. Ji šaukė Piką, o pastarasis vis nesiliovė manęs kankinti.
Kol mudu žaidėme, mergina atėjo link mūsų. Pakėliau galvą ir pažiūrėjau jai į akis. Lyg Fausto išsakytuose žodžiuose – akimirka sustojo. Šviesūs lyg rugiai plaukai ir mėlynos lyg vidurdienio dangaus spalvos akys... Sustingau savo kūne, neištariau nei žodžio ir ji išnyko iš mano akiračio kartu su Piku. Išnyko kartu su paskutiniais saulėlydžio blyksniais... Vis dėlto, tai buvo naujos istorijos pradžia...
Po dviejų dienų, liepos 1-ąją, tuo pačiu laiku ir vėl smėlyje paišiau savas pėdas. Vėl žuvėdros danguje šoko šokį. Vėl ta pati bejėgė saulė ir negailestinga jūra. Vėl... Ji su savo augintiniu. Kaip ir pirmąjį kartą, šis bėgo link manęs. Bėgo greičiau nei tuomet. Šį kartą buvau atsistojęs ir jo žaismingą ataką atlaikiau - nesukniubau. Iš paskos, neskubomis, lyg besimėgaudama kiekviena akimirka, atėjo ir ji. Tik šį kartą viskas buvo kitaip. Užsimezgė žodžių žaismas. Švelnus, tarsi skrendantis pūkelis, iš jos lūpų išskrido žodis „labas“. Nuoširdi merginos šypsena privertė mane kelių sekundžių eigoje apgalvoti galybę žodžių, kuriuos galėčiau jai ištarti, tačiau ištariau tik vieną... Tą patį „Labas“. Mano balso tempas buvo visiškai kitoks nei jos – regis, šį žodį tariau ilgiau nei penkias sekundes.
Pasisveikinimas nebuvo vienintelis mudviejų kontaktas. Po šių žodžių sekė vis daugiau naujų... Sulig kiekviena akimirka vis labiau ištrūkau iš vidinio savęs ir pasinėriau į naujai gimstantį pokalbį. Sužinojau jos vardą, amžių ir kitas detales apie ją. Mudu – panašūs. Man 19, jai - 17 metų. Mano vardas Dovydas, jos – Viktorija (vardai pakeisti).
Pokalbio pabaigą vainikavo visiškas saulėlydžio išnykimas – horizonto toliai pasiglemžė ir jį. Aš išsiskyriau su ja. Išsiskyriau ne „basas“ – su susitarimu, kada mudu vėl susitiksime toje pačioje vietoje poryt, liepos 3-ąją.
Liepos 3-oji. Trečia diena, trečias kartas. O šis kartas jau kitoks – lauke vėsu, saulė pasislėpusi lyg mažas bejėgis vaikas už debesų, tačiau širdy šį kartą nešalta. Nežinau kodėl. Žengiau ir vėl aš paplūdimiu. Tas pats takelis, numindžiotas diena iš dienos. Pastebėjau tik vieną pokytį savyje – labiau galvojau apie ateitį, nei praeitį.
Vagilė jūra – šį kartą į ją net neatsisukau... Netoliese stovėjo ji, o ją saugojo Pikas. Šį kartą jis manęs nepuolė pasitikti. Tiksliau, puolė likus vos keliems metrams. Galvojau, kad kažkas ne taip, tačiau klydau... Tai skausmo pėdsakai, likę manyje. Paranoja. Vis dėlto, tą vakarą visos blogos mintys iš mano vidaus pasišalino lyg po savotiško egzorcizmo. Po nuoširdaus pokalbio.
Temas mes gliaudėme įvairiausias – nuo linksmų iki liūdnų. Supratau, kad ir Viktorija puikiai pažįsta skausmo jausmą. Stengėmės pamiršti problemas ir galvoti apie dabartį, nes apie ją galvoti tikrai buvo verta. Vis dėlto, viena tema apie dabartį dar kartą negailestingai kirto man per širdį. Tai – Viktorijos vasaros kelionė. Sužinojau, kad ji laivu atplaukė į Klaipėdą praleisti vasaros savo Tėvynėje, nors gyvena svetur. Buvo išties skaudu. Puikiai supratau, kad žmogus, su kuriuo man gera, vieną dieną išvyks. Tačiau rankų nenuleidau - spjoviau į tai, nepaleidau jos.
Liepos 5-oji. Mūsų ketvirtasis susitikimas. Šį, nei šiltą, nei šaltą vakarą, aš jos laukiau apie pusvalandį. Buvau sunerimęs, kad ji nepasirodys išvis. Pirmą kartą po ilgos pertraukos rankoje laikiau rožę, skirtą merginai. Ji buvo spygliuota, tad baimindamasis, kad spygliai nebadytų Viktorijos delnų, juos mažame plote apipjausčiau. Baigus tai daryti, ji pasirodė. Šį kartą viena. Paklausus, kur Pikas, ji puolė į mano glėbį ir su ašaromis susiliejusiu balsu ištarė, kad aną vakarą Piką suvažinėjo sunkvežimis. Atrodo, kad tai paprasta šuns netektis, tačiau sukrėstas buvau ir aš. Turbūt pajutau, kad šuo iš tiesų yra geriausias žmogaus draugas...
Visą vakarą praleidome apsikabinę. Leidome tylai valdyti mus. Ji mus tarsi supo rankose kaip rūpestinga motina. Tik susitikimo pabaigoje įteikiau rožę. Manoji mergaitė apsidžiaugė. Pati, lyg rasos paglostyta gėlytė, spindėti pradėjo. Tačiau skirtingai nei kitų objektų spindesys, jos šypsena mane lepino. Sulaukiau pirmojo bučinio...
Liepos 11-oji. Praėjo dar keletas ne itin reikšmingų susitikimų su itin reikšmingu žmogumi. Ir štai, išaušo ta diena. Viskas prasidėjo nuo to, kad mudu susitikome šiek tiek kitur nei įprasta, tačiau ganėtinai netoli. Nuėjome į parduotuvę, nusipirkome šiek tiek užkandžių ir vėl iškeliavome į paplūdimį. Vakaras saulėtas. Rodos, sutvertas specialiai mums.
Tą kartą mudu žengėme susikabinę. Nebebuvo vienatvės ir liūdesio, išgaravo visos mintys apie padriką praeitį. Šis žmogus atvėrė manuosius džiaugsmo vartus ir įžengė per juos tą akimirką, kai sutiko draugauti... Tai buvo vienas laimingiausių vakarų per visą mano gyvenimą. Tai buvo netgi ne vakaras, o ir visa naktis, mat išsiskyrėme apie ketvirtą valandą ryto.
Liepos 19-oji. Praėjo pirmoji draugystės savaitė, kupina to paties džiaugsmo, laimės. Liūdesys man jau buvo svetimas. Vėl pamilau jūrą. Atleidau jai už tą tragišką artimo žmogaus vagystę.
Ir vėl mūsų susitikimas. Ne, jokios rutinos nejaučiau. Manyje vyravo tik euforija. Turėjau žmogų, kuris mane suprato geriau už kitus. Šis vakaras buvo įdomus tuo, kad susipažinau su jos tėvais. Jie labai malonūs žmonės, puikiai suprato mūsų, jaunuolių, norą mylėti vienas kitą. Visą vakarą praleidome netoliese kranto esančiame restorane, kuriame vyravo tik linksma nuotaika. Kiek vėliau, nakties šešėlio vingiuose stengėmės nepasiklysti pajūryje. Vaikščiojome ir mylėjome. Arba mylėjome ir vaikščiojome. Judėjimas – savotiškai miela veikla, kuomet tave apkabina mylimas žmogus. Ir vaikštai tu, kelio nematai, tačiau žinai, jog su mylimu žmogumi nepasiklysi net aklumoje.
Liepos 23-oji. Niekuo neišsiskiriantis vakaras. Nebent tik tuo, kad lijo. Turbūt pirmą kartą mums pasitarnavo lietus. Abu peršlapę lyg lietaus vaikai dūkome po smėlį. Vienas kitą bučiavome taip greitai, jog lietaus lašai, glostantys mus, buvo pernelyg lėti. Per lėti prieš mūsų meilę.
Pasibaigus lietui sulaukėme netikėtos staigmenos. Viena, panašaus amžiaus porelė, priėjo prie mūsų ir užkalbino. Pokalbis nebuvo labai konkretus, tiesiog tamsiaplaukis vaikinas ir šviesiaplaukė mergina prisipažino mums, jog ne pirmą dieną mus mato kartu, todėl pasiūlė išgerti kartu vyno. Nors tai truko labai trumpai, tačiau šis prisiminimas glostys širdį dar ilgai...
Liepos 27-oji. Iš tiesų tą vakarą turėjome nesusitikti, mat abiems iškilo labai svarbių reikalų. Tačiau meilė buvo svarbesnė... Paskutinėmis akimirkomis abiejų reikalai tarsi prasmego lyg į žemę. Mes ir vėl kartu. Bučinių tiek daug, kiek natų dainoje. Rodos, tą kartą mums pavydėjo ir paukščiai. Šį kartą tai buvo ne žuvėdros, o kažkokie kiti, turbūt, mielesni paukščiai.
Mudu netekome stabdžių, aistra buvo lyg uraganas. Neskaudžiai ją pargrioviau ant smėlio, kuris kaip supratau, tuo metu pasitaikė šiek tiek kietokas. Teko atsiprašyti. Bučiniais. Mudu niekaip nenurimome ir nuo tikrų malonumų susilaikėme tik todėl, kad buvome ganėtinai matomoje vietoje. Tad tai buvo tik aistringi bučiniai gulint.
Nežinau, ar meilė, tai kvailystė, ar ne. Tačiau, mažu ir mylinčiu kvailiu aš tikrai patapau. Parašiau jai rašikliu ant balto popieriaus lapo eiles ir tą lapą, įsiropštęs į pušį, pakabinau ant šakos. Cituoju eiles (tikiuosi, gerai prisimenu): „Šį baltą popieriaus lapą, pagrąžintą ne itin dailiais rašto vingiais, skiriu savo vienintelei Viktorijai. Gražiausiai, mieliausiai, linksmiausiai... Žinau, kad žodžiai nieko nereiškia, tačiau nežinau ar žinau kaip daugiau išreikšti šiuos beprotiškus jausmus. Lai šis lapas kabo tiek ilgai, kiek truks mūsų meilė – amžinai...“. O tą pušį, vienintelę kažkuo išsiskiriančią iš ten esančių, pavadinome mūsų meilės simboliu.
Rugpjūčio 5-oji. Tą dieną susitikome šiek tiek anksčiau. Nusprendėme eiti į koncertą, kuris vyko netoliese. Šį kartą buvome ne vieni. Mūsų meilės židinį supo draugų kompanija. Tai buvo pirmoji mano pažintis su jos draugais. Šiek tiek jaudinausi, tačiau viskas buvo gerai. Nors...
Koncertas man visiškai nepatiko, nors Viktorijai ir jos draugams džiaugsmo buvo labai daug. Galbūt vėl į mano širdį pradėjo belstis liūdesys? Tos mintys, kad mudviems drauge laiko liko vis mažiau... Prastėjanti savijauta, nerimastingi mąstymai apie ateitį. Šaukiau savajai širdžiai, kad ji sustotų apie tai galvoti, bet atsako nesulaukiau.
Iš tiesų bandžiau net apgaudinėti save – telefone esančiame kalendoriuje atsisukau datą... Birželio 29-oji. Vis bandžiau save paguosti, kad niekas dar nesibaigia... Apgaudinėjau save visas likusias dienas. Bet nuo to geriau nebuvo.
Rugpjūčio 7-oji. Blogos mintys vis stiprėjo. Nors tą kartą buvo pats gražiausias vakaras, to nepastebėjau. Grįžau į senas vėžes. Vėl tie patys žingsniai, smėlio glostymas kojomis... Iš senumės numintas takas, vis didėjančios žaizdos širdy. „Nenoriu, kad išvyktum“ – rėžiau liūdnu balsu šiuos žodžius, sutikęs Viktoriją. Nieko neatsakė. Apkabino. Supratau, kad džiaugsmas tą vakarą visiškai paliko mus abu. Paliko lyg du mažus vaikus be žaislo. Paliko... Prasėdėjome visą vakarą lyg sustingę. Sustingę ne tik fiziškai. Kalbėti taip pat buvo sunku.
Buvo minčių daugiau nebesusitikti ir nebeskaudinti vienas kito, bet susitikimo pabaigoje lyg ašaromis pašventintą tekstą ant balto popieriaus lapo nubraukė šiltas jausmų proveržis – apsikabinimas. Tokio stipraus pojūčio nepamiršiu niekada...
Rugpjūčio 15-oji. Priešpaskutinis vakaras kartu. Tiksliau nevisiškai kartu. Ir vėl gavau pakvietimą tame pačiame restorane pavakaroti su Viktorija ir jos tėvais. Tikslo iš tiesų nemačiau, bet visgi sutikau. Tikslo nemačiau ne todėl, kad nenorėjau, bet todėl, kad žinojimas, jog greit viskas baigsis, mane pernelyg slėgė.
Vakarienė buvo iš tiesų liūdna. Tai reprezentavo ne tik mudviejų, bet ir jos tėvų emocijos. Bevertės paguodos, jog susitiksime kitą vasarą, ne tik, kad neguodė manęs, bet ir dar labiau klampino į liūdesio bedugnę. Neatlaikęs įtampos pakilau nuo stalo ir išėjau. Nepasakiau nieko. Mane dar vijosi Viktorija, tačiau jaučiausi taip prastai, jog nesugebėjau pasakyti nieko. Pabučiavau ją, apkabinau... Nusisukau. Su lyg nusisukimu regėjau klaikų kontrastą – begalinę šviesą už savo nugaros (praeitį) ir priešingai, tamsą sau prieš akis (ateitį). Tai buvo viskas.
Rugpjūčio 17-oji. Tai turėjo būti paskutinis mūsų vakaras kartu. Deja, jis neįvyko. Prastovėjau tris valandas lietuje, tačiau jos nesulaukiau. Lietuje ištirpo ne tik rankose laikytos rožės, bet ir aš pats. Supratau, kad neatsilaikiau prieš nerimą. Jis įveikė mane ir pasisavino Viktoriją. Tačiau laiko neatsuksi ir gyvenimo nesustabdysi... Esu bejėgis prieš viską, kas supa mane aplink.
Po dviejų dienų, rugpjūčio 19-ąją, ankstų pirmadienio rytą, atvykau į jūrų uostą. Žinojau, kad būtent tuo metu Viktorija turi išvykti laivu. Buvo kilusi mintis ją sustabdyti, tačiau neleidau sau daryti tokios kvailystės. Sėdėjau ir žiūrėjau į laivą. Iš toli. Būtų galima liūdnai dramatizuoti šitą laivo išplaukimo procesą, tačiau aksioma tėra vienintelė... Žiūrėdamas kaip laivas išplaukia į jūros tolius supratau, kad pastaroji pasiglemžė dar vieną man artimą žmogų. Įdomu, kas bus trečiasis, galbūt aš pats?
Visas pyktis, dedikuotas jūrai, grįžo su kaupu. Nekenčiu jos dar labiau nei iki susipažįstant su Viktorija. Jūra – vagilė. Nuo rugpjūčio 19-osios daugiau nei karto nebuvau paplūdimyje ir jūros nebemačiau. Širdžiai kaipmat pasidarė šiek tiek geriau. Vis dėlto, memorialai niekur nedingo. Jie, lyg pati stipriausia grandinė, pritvirtinta prie manęs. Sunki, slegianti, tačiau tuo pačiu ir maloni.
Taigi, 25 nuostabiausi mano gyvenime susitikimai (tekste paminėti tik įsimintiniausi). Susitikimai tame pačiame paplūdimyje nelyginėmis dienomis. Pamirštos problemos, pripažinti nauji jausmai, atradimai ir patyrimai. Ačiū jai už pasitikėjimą, šilumą. Už tai, kad padėjo man pakilti ir tapti bent kuriam laikui laimingu. Ačiū gyvenimui už tai, kad suteikė progą pamilti.
Iš tiesų kiekvienas iš mūsų meilę vertiname vis kitaip. Visi mes linkę vieni kitus kritikuoti. Nemanyčiau, kad meilę galima kritikuoti. Galima kritikuoti tik savo požiūrį į meilę. Maniškė meilė gal ir nebuvo tikra, galbūt tai labiau buvo „vasaros meilė“. Tačiau, kad ir ką aš būčiau jautęs ir patyręs, tai buvo nerealu. Per mėnesį sugebėjau pakilti iš liūdesio duobės, patirti tikrąją euforiją.
Nesu egoistas – daug padėjau ir jai. Tačiau viskas, kas turi pradžią, turi ir pabaigą... Besaikis mąstymas, kad kažkada ateis toji juodoji pabaiga, gero tikrai neduoda. Mylėkite vienas kitą šią akimirką. Nepaleiskite. Tai, dėl ko džiaugiatės dabar, galbūt sukels ašaras rytoj...
O man belieka gyventi... Galbūt vieną dieną ji grįš. Lauksiu.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!