Airius įsivaizduojame auksaplaukius, baltaodžius, strazdanomis išpaišytais veidais. Erica – tikra airė. Galbūt ji truputį panaši ir į lietuvę. Tik temperamentas kitoks. Scenoje ji emocinga, o gyvenime – rami. Natūrali. Gerai išauklėta. Niekada neišgirsite netaktiškos jos pastabos. Ji nešaukia, neklykia, nesikiša į kitų gyvenimą. Nesureikšmina nesvarbių dalykų, šaltakraujiškai vertina nesėkmes ir ramiai priima pripažinimą bei dėmesį. Ji galėtų gyventi visur – Dubline, Londone, Niujorke, Vilniuje ar kokiame Tanzanijos didmiestyje.
Kaip ji atsirado čia, Lietuvoje? Ericos tėtis dirbo konsultantu. Prieš atvykdama į Lietuvą jos šeima gyveno Tanzanijoje, Rytų Afrikoje. Ericai tada buvo dvylika. Vilniuje ji lankė lietuvišką Salomėjos Nėries mokyklą. Susirado nemažai draugų, su jais draugauja iki šiol. Ji niekada nepasakoja apie asmeninį gyvenimą ar mylimą žmogų. Sklido įvairiausių kalbų. Net tokių, kad Erica beprotiškai sužavėjo Andrių Mamontovą... „Tikrai nesirengiu aptarti paskalų. Kam jas reklamuoti? Laikraščiams reikia antraščių“, – gūžteli pečiais. Ericos lengvai neišmuši iš vėžių. „Žaviuosi jos suvokimu, ko nori, jos drąsa ir tuo, kad siekia tikslo“, – ne kartą yra sakiusi dainininkės mama.
Kalbamės likus keletui dienų iki jai išvykstant į Los Andželą – garbėtroškų Meką. Pastaruoju metu atlikėja Lietuvoje – ne toks jau dažna viešnia. Pasaulis sukasi kaip karuselė. Erica tikrai ne iš tų, kurios ramiai nuošalėje laižys ledus.
Nėra laiko vaikams
- Ką veiksi Los Andžele? Gal išvyksti visam laikui?
- Būsime ten dvi su puse savaitės. Rengiamės įrašyti keletą dainų padedant dviem itin geriems prodiuseriams, dirbusiems prie tokių hitų kaip Madonnos „Who’s That Girl“, Paulos Abdul „Opposites Attract“ ir daugybės kitų. Dainuojančius jie mus pamatė pernai lapkritį Los Andžele. Patikome, tad pasakė, kad su mumis nori dirbti.
- Dabar daug keliauji, keiti namus ir miestus. Kur daugiau laiko praleidi?
- Kaip grupė, mes esame čia, Lietuvoje. Tiesa, jau dveji metai daugiau grojame ir keliaujame. Koncertavome Danijoje, Švedijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Austrijoje, Airijoje, Anglijoje, Amerikoje... Va, kiek daug. Dubline įrašėme albumą „Reach“ („Pasiek“). Bet vėl esame čia. Balandžio 7-ąją sostinės sporto, pramogų ir verslo centro „Forum Palace“ klube „Galaxy“ bus mūsų septynerių metų gimtadienis.
Lietuva seniai yra mano namai. Gal dėl to, kad čia jau esu ilgai, čia prasidėjo mano, kaip dainininkės, karjera. Sunku pasakyti, kur tikrieji namai, tiek daug kur gyvenau ir visur buvo gera... Airijoje irgi namai. Kai gyvenau Tanzanijoje, ir ten buvo namai. Manęs tai netrikdo.
- Kur Vilniuje gyveni?
- Turiu butą centre. Man jis patinka. Yra dėl ko grįžti. O Dubline – šeimos namas. Jeigu galėčiau, nusipirkčiau nekilnojamojo turto Tanzanijoje. Taip pat Niujorke, Nidoje. Arba Pietų Prancūzijoje. Nežinau, kur gyvensiu paskui. Ten, kur muzika mane nuves.
- O kur dabar artimiausi tavo žmonės?
- Tėtis dirba Rumunijoje ir Čekijoje. Sesuo Anne gyvena Dubline, o Deirdre dirba vienoje Kuveito anglų mokykloje. Mūsų šeima labai airiška. Rašome vienas kitam, dažnai skambinamės, esame labai artimi. Tėtis man yra pavyzdys, mama – geriausia draugė. Jeigu būčiau gyvenusi jos laikais, daryčiau tai, ką ir ji...
- Paskirtum gyvenimą šeimai ir vaikams?
- Taip. Labai noriu vaikų. Vieno tikrai, gal net trijų, nežinau. Bet dar ne laikas. Apie šeimą galvosiu kokių trisdešimties. Dabar pasaulis kitoks ir mūsų, moterų, laimėjimai yra įrodymas, kad mama viską darė teisingai. Aš dar per jauna kurti šeimą, nors galiu ir neplanuotai pamesti galvą iš meilės...
- O taip dažnai nutinka? Ar turi mylimą žmogų?
...
Klausimus iš „intymų" srities Erica ignoruoja. Ji nenori kalbėti apie asmeninį gyvenimą, nors supranta, kaip kitiems tai rūpi, kartais net labiau negu jos dainos, mintys apie pasaulį, katastrofas, badaujančius Somalio vaikus... „Nesijaučiu žvaigžde, nes netikiu tuo", – sako ji.
„Mes tik kuriame muziką“
- Žmonės prašo autografų, jiems rūpi jūsų nuomonė, požiūris į gyvenimą.
- Suprantu. Jie pageidauja kartu nusifotografuoti, prašo autografų – žmonės pažįsta mane, klausosi mano muzikos. Bet kas yra žvaigždė? Man tai – legenda. Žmonės, kurie visais laikais bus įdomūs. Mūsų dienų legendos, tokios kaip Madona – taip, ji tikra žvaigždė. O kiti? Nebent penkiolikai minučių. Labiausiai mane erzina, kai paragavus šlovės pasijuntama žvaigždėmis, svarbesnėmis už kitus. Pamirštami tie, kurie jiems padėjo tapti žinomiems. Bet mes tik kuriame muziką. Raudonasis Kryžius tikrai atlieka kur kas prasmingesnį darbą. O muzika tik padeda jausti. Ar liūdna, ar pikta, ar gera, ar nori mylėtis... Tai emocijos. Reikėtų išnaudoti sėkmę kalboms apie svarbius dalykus. Prievartą, pilietiškumą, garbingumą.
- Tu seniai žinojai, kad būsi dainininkė?
- Dainuoti, šokti, vaidinti labai mėgstu. Menas ir aš „neišbrendame“ iš ilgalaikio romano. Kai buvome vaikai, palėpėje rengdavome pasirodymus. Kūrėme kostiumus, rašėme pjeses, vaidinome. Tėvai ir kaimynai mokėdavo po penkiasdešimt pensų už bilietą. Lankiau baletą, šiuolaikinius šokius, dalyvavau jaunųjų talentų konkursuose. Dar norėjau būti rašytoja. Gal kada nors...
- Tėvai tam pritarė?
- Visada. Kai man buvo ketveri, visiems kartojau, kad būsiu paukštelis. Tėtis sakė: „O, gera mintis. Tada galėsi skraidyti, kur tik panorėjusi“. Norėjau būti geriausiu paukščiu, labai spalvotu.
- Ar apkalbos yra tave įskaudinusios?
- Man nerūpi netiesa. Su tokiu vaikinu dirbau dar LNK laikais, kai dalyvavau laidoje „Orbita“. Buvo kaip šilkas, o paskui gerbėjai pasakojo, kaip jis keikdavo mane per savo koncertus. Nežinau, ar ta grupė dar yra. Jis elgėsi kaip išlepintas vaikas, ištroškęs dėmesio. Seniai jį mačiau, bet jeigu sutikčiau aš ar mano draugai, turėtų bėgti.
- Visi airiai tokie narsūs?
- Airiai ugningi, karštakraujai. Ypač palyginus su lietuviais – jie man atrodo ramesni, užsidarę. Dėl draugų ar šeimos airiai galėtų priešui nudirti odą. Be to, mes mėgstame siautėti, šokti ir dainuoti, kai tik galima. Šiuo požiūriu esame mažiau kompleksuoti.
- Kokie vyrai tau patinka?
- Pirmiausia sudomina išvaizda. Vėliau svarbu humoro jausmas, pasitikėjimas savimi, išmintis, jėga, praktiškas požiūris, patirtis, pagarba pasauliui, manieros. Man svarbu, kaip vyras juda, jo kūno kalba ir kad mokėtų šokti.
- O kas tavo draugai?
- Pasiseka, jeigu randi vieną, bet tikrą draugą. Taip, mes užaugome su daugeliu grupių ir atlikėjų, bet tikrai nereklamuosiu garsių vardų ir nesigirsiu. Pažįstu daug meno ir verslo pasaulio atstovų, bet tik keli yra mano draugai. Jie skirtingi. Vilius ir Vee („Skamp“ nariai Vilius Alesius ir Viktoras Diawara – aut. past.). Mano mergaitės – Eglė, įdarbinimo įstaigos konsultantė, ir Greta, dabar prodiuserė, režisierė ir pamišusi pupa iš „Panelės TV“. Draugavome dar prieš man išgarsėjant, ir tuo džiaugiuosi.
- Kokia įprasta tavo diena?
- Atlikdama tokį darbą galiu keliauti, dienos būna skirtingos. Vėlai keliuosi, nebent šešios trisdešimt tenka eiti į kokį televizijos šou. Didelis puodas arbatos, pusryčiai, tikrinu paštą. Skambinu, tvarkau reikalus. Susitinku su žurnalistais, dėl koncertų – su rėmėjais, prodiuseriais. Jeigu ką nors įrašinėjame, susirenkame vakare, kai būname darbingiausi. Kūnas jau prisitaikė, kad dažnai tenka dirbti naktimis. Jeigu ką kuriame, pamirštame miegą. Laikas studijoje lekia pašėlusiu greičiu.
„Tikiu, kad yra aukštesnė jėga“
- Kurioje pasaulio vietoje geriausiai jautiesi?
- „Ten namai, kur širdis“.
- O tiksliau? Viešbutyje?
- Girdėjau apie šešių žvaigždučių viešbutį Dubajuje. Ten tikrame povandeniniame laive, giliai vandenyne, yra restoranas. Neįtikėtina. Būtų labai įdomu pamatyti.
- Tau svarbu, kaip rengtis? Juk dauguma mergaičių linkusios tave mėgdžioti.
- Svarbu, kokios aš nuotaikos. Labai patinka džinsai. Puošnius drabužius mėgstu derinti su kasdieniais. Kostiumėlio švarkelį – su džinsais arba odą su nėriniais. Kartais man patinka atvira suknelė su aukštakulniais, kartais labiau noriu avėti sportbačius ir vilkėti palaidinę su gobtuvu.
- Kokia muzika patinka?
- Labai sunku atsakyti, daug kas patinka. Klausiausi tėvų mėgstamo Franko Sinatros, ABBA, „Rolling Stones“, Elvio Presley. Paskui buvo U2, Prince, Michealas Jacksonas, „The Doors“, Madonna, Whitney Houston, „The Police“ ir Lenny Kravitzas. „Guns N’ Roses“ dievinau iki septyniolikos. O kai dvylikos atsidūriau Tanzanijoje, susižavėjau hiphopu. Man nedaug kas patinka.
- O kokia knyga?
- Emily Brontë „Vėtrų kalnas“.
- Filmas?
- Tai dar viena mano aistra. „Rėjus“ – paskutinė. Labai patiko. „Leonas“, „Bulvarinis skaitalas“, „Pasiutę šunys“, „Vagišiai“, „Kazino“, „Mirusių poetų draugija“, „Gerasis Vilas Hantingas“ ir daug kitų.
- Kokią frazę esi linkusi dažnai kartoti?
- „Niekada nesakyk niekada“. „Baimė gali tave paversti kaliniu, viltis – suteikti laisvę“. O laimei reikia meilės, muzikos ir maisto. Tikėjimo, nes jis suteikia prasmę. Tikiu lemtimi, tikiu karma. Vėliau daug kas – atsainus požiūris į karus, gamtą – atsisuks prieš mus. Tikiu, kad yra kažkas didingesnio negu mes, kažkas virš mūsų, nesvarbu – Dievas, Alachas, Buda ar Krišna...
- Kuo „gydaisi“ blogą nuotaiką?
- Kartais išsirėkiu, o kartais nuryju. Esu Jautis, todėl ilgai slepiu nuoskaudą, bet labai stengiuosi to nedaryti per ilgai. Savitvardą esu praradusi gal tik tris kartus. Tada buvo sunku. Jeigu skaudu ar liūdna, ilgai apie tai mąstau. Turbūt kaip ir daugelis moterų. Bet stengiuosi imtis kitų darbų. Mama dažnai sako: „…ir tai praeis“. Pasveikti galima, jeigu nepamirši, kad tai, kas atrodė siaubinga, po kiek laiko ims trauktis ir galop dings.
