aA
Turiu pripažinti, kad paslapčių savo gyvenime turiu nemažai. Vienas saugoju nuo vienų žmonių, kitas - nuo kitų, trečias - nuo visų, o yra dar tokios, kurių net pati sau nenoriu pripažinti.
© Shutterstock nuotr.

Ne, tai ne pačios sukurtas melas, kurio nedrįstu pati sau pripažinti, ir ne tokios paslaptys, kurių gėdijuosi. Ir paslapčių turiu ne dėl to, kad atrodyčiau ir sudaryčiau paslaptingos moters įspūdį. Tiesiog gyvenimiška patirtis pamokė, kad kai kurių dalykų verčiau kitiems tiesiog nesakyti.

Kodėl? Kartais dėl to, kad nesuteikčiau džiaugsmo žmonėms, kurie tau nelinki gero. Kartais dėl to, kad kiti žmonės tikrai neprivalo žinoti visos tiesos apie tave. Galbūt kartais nė vienas žmogus nebūna vertas to, kad sužinotų tavo paslaptį ir būtų jos sergėtojas. O kartais tiesiog nesinori, kad tau artimi žmonės be reikalo jaudintųsi...

Taip nutiko ir man.

Kone dešimtmetis praėjo nuo to vėlyvo vakaro, kuris, galima sakyti, nulėmė, kas aš esu šiandien, kur esu ir... kad iš viso esu. Visiškas atsitiktinumas, įvykių seka nuo vienos akimirkos tamsioje tolimojo užsienio autostradoje, pakreipęs gyvenimą kita vaga. Ir tiek laiko trunkanti paslaptis. Lyg ta tamsa, pro kurios šydą tiesa nė karto nebuvo išvydusi nė vieno,- net artimiausio,- žmogaus širdies gelmių.

Buvau tuomet studentė, išvykusi į užsienį pasisemti gyvenimiškos patirties. Nepaisant daugelio pakopų, kurias reikėjo įveikti atsiskyrus nuo kartu važiavusių bendraminčių, buvau laiminga galiausiai radusi artimą sielą, nors iki jos reikėjo važiuoti ilgus atstumus, kad tik susimatytume.

Tuomet laimę aptemdė baisi avarija, kai važiuodama mašina po susidūrimo skriejau per tris tos pačios ir tris priešpriešinio eismo juostas autostradoje ir to kelio pabaiga - griovyje. Atmintyje tik padriki prisiminimai: nuo nosies nukritę akiniai, nevaldoma mašina, į mane dideliu greičiu lekiančių automobilių šviesos (kadangi be akinių praktiškai nieko nematau) ir viena mintis...

Jei aš dabar mirsiu, kaip mano artimieji sužinos, kad manęs nebėra?
Tačiau suprantu, kad mane saugojo mano Angelas Sargas. Mano tėtis, kuris mirė sekančią dieną po mano dešimtojo gimtadienio. Jutau jį šalia. Nes kaipgi judrioje autostradoje aš galėjau kirsti tiek eismo juostų, nekliudydama NĖ VIENO dideliu greičiu važiuojančio automobilio? Sutapimas? Mistika? O gal mano Angelo Sargo dovana man? Galimybė gyventi už save, ir už jį.

Nė vieno įbrėžimo, tik išgąstis - štai kuo atsipirkau. Ir nors širdelė vis dar virpa prisiminus šį įvykį, nemanau, kad reikia šią paslaptį atskleist net savo artimiausiems žmonėms ir jų jaudint. Galbūt ji visuomet ir liks tik tarp manęs, nakties tamsos ir mano Angelo Sargo...

Apdovanota dar vienai galimybei gyventi
L.

***************

Šis rašinys yra konkurso „Didžiausia mano gyvenimo paslaptis“ dalis. Kviečiame dalyvauti! 5 geriausių istorijų laukia J. K. Rowling nauja knyga „Netikėta vakansija“ su pačios autorės autografu, kurią išleido leidykla „Alma littera“.

***************

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.