Būdamas 18, vedžiau (prieš 12 metų). Prisipažinsiu- iš reikalo. Tiesa, ir iš didelės meilės. Drąsiai galiu sakyti, kad tai nebuvo netyčiukas. Aš labai mylėjau ir tebemyliu tą pačią moterį.
Prisipažinsiu, kad esu savanaudis, ir net nejausdamas jos meilės, aš jos siekiau. Norėjau vaiko, antro, žodžiu, maniau, kad gal bent tai mus suartins labiau ir ji nepabėgs.
Pamenu, kai dar draugavau su ja. Vakarą leidome gražiai. Na, man atrodė, kad gražiai. Kitą dieną ji su manimi jau nešnekėjo. Sako, tu man atsibodai... Maniau, numirsiu, bet vis tiek jos siekiau, nes be jos neįsivaizdavau savo prasidedančio gyvenimo.
Kaime, kuriame mes gyvenome, vaikinai buvo aršūs, gal net per daug banditiški. Mano visi draugai buvo policijos akiratyje. Pasigirsiu, nes manau, turiu tam puikią progą, kad visada buvau empatiškas ir niekada nebuvau žiaurus. Policijoje manęs sąrašuose nebuvo. O ir neturėjo būti. Nors bendravau su nei vienos knygos galbūt neperskaičiusiais draugais, į nusikaltimus nesiveldavau.
Tad kai pamilau savo klasiokę, kurios siekiau visa širdimi, atsisakiau visų draugų. Nepalaikiau nei su vienu ryšio, kadangi šventai tikėjau, kad jaunam žmogui kuriant šeimą nuo jaunatviškų pagundų reikia laikytis atokiau. Be to tikėjau, kad tai puikiausias meilės įrodymas savo mylimajai.
Žmonos tėvai atkakliai bandė dukrą nuteikti prieš mane. Iš manęs atvirai tyčiojosi. O ji tylėdavo. O tik man neišlaikius ir jiems atsikirtus, būdavau jos iškoneveikiamas. Tai buvo puikus atsakymas, kad ji nelabai mane temylėjo.
Aš buvau pasiryžęs kalnus dėl jos nuversti. Tiesa, nesu aš tas svajonių jaunikis, kuris būtų labai išvaizdus. Net ji ne kartą yra sakiusi, kad aš jai negražus. Prie viso to, aš sirgau. Nuo vaikystės atlikta virš 20 operacijų, už kurias buvo skirtas neįgalumas. Iš išorės kaip ir sveikas, bet vidus sirgo. Operacijas reikėjo kartoti kas kelis metus.
Galbūt todėl jai buvau nemielas. Gal ji su manimi iš gailesčio, o galbūt dėl mano iškalbingumo ir optimizmo (kurį tada dar turėjau) gyveno, bet pykčiai augdavo iš niekur. Pavargdavau, kai ji į mane nereaguodavo, kai akivaizdžiai rodydavo kažkokį nepasitenkinimą, ir norėdavau aiškintis.
Deja, kalbėti su manimi ji nemėgo. Tik verkdavo ir manęs klausydavo. Išklausiusi mano nuoskaudas, atsiprašinėdavo. Siūliau milijonus kartų skirtis, bet ji vis prašydavo, kad būtume kartu. Neva mane myli ir dievina.
Bet viskas kartojosi. Ji mokėdavo rodyti neapykantą ir tai neigti. Ne kartą, kai buvau geros nuotaikos ir bandžiau ją juokinti, buvau nuleistas ant žemės, neva užtilk tu, apgailėtinas liurbi. Nebuvo jai įdomus mano humoras ar meilikavimai, nepatiko ir kuriama poezija.
Kartais pratrūkdavau ir koliodavausi. Esu net tris kartus pakėlęs ranką. Beje, ne kartą ji pirma man plojo. Sakydamas, kad ji man ne kartą trenkė pirma, tikrai savęs neteisinu. Visada didžiavausi, kad nebuvau kėlęs rankos prieš ją, niekada jos už akių neapkalbinėjau. O ji pildavo šiukšles iš namų būtas ir nebūtas kitiems.
Pradėjau išgėrinėti. Vienas... Man kompanijos nereikėjo, visada buvau užsisklendęs savyje. O kai praradau viltį kažką išsiaiškinti, visiškai pasinėriau į save vieną. Nebebandydavau aiškintis, nes supratau, kad tai bergždžias reikalas.
Tik kartojau jai, kad ateis diena, ir aš ją paliksiu su kita. Ji mane „laimino“...
Ir ta diena atėjo. Kita moteris mane pamilo. Troško manęs. Pamaniau atkeršyti savajai už visus skausmo metus. Juk aš jai tą buvau žadėjęs. Išėjau su kita, bet kas dieną verkdavau kruvinom ašarom, žiūrėdamas į varinį kažkokios merginos paveikslą.
Neištvėriau ir grįžau pas ją. Ji manęs laukė, bent jau taip sakė. Paklausiau, ar nori pašnekėti, ir viską išsiaiškinti? Ji maldavo, kad likčiau, ir prisiekinėjo, kad viskas keisis. Deja...
Nors kai kurie žmonės galvoja, kad pinigai atneša laimę, man taip nebuvo. Pradėjau dirbti užsienyje ir uždirbdavau nerealiai didelius pinigus. Vėliau pas save įdarbinau dar vieną žmogų, kuris taip pat nešė pajamas į mūsų šeimą.
Nors visada uždirbau tik aš, pinigus laikiau bendru turtu. Niekada neskirsčiau į mano tavo. Deja, to ji taip pat nevertino. Manęs nevertino taip pat, kaip ir pradžioje. Tiesa, pradžioje gyvenimo uždirbau labai nedaug, bet šeimą viskuo minimaliai aprūpinau. Juk dar jauni buvome.
Nors pats apiplyšęs vaikščiojau, viską dariau, kad tik ji būtų gražiai apsirengusi, kad tik jaukiai jaustųsi. Nieko sau neleidau pradžioje, o jai buvo viskas ko ji pageidauja. Nors labai mėgau skanumynus,- jų atsisakydavau sakydamas, neva nenoriu, ir ranką prie širdies pridėjęs įtikindavau kad tai tiesa.
Tiesa buvo ta, kad pinigų nebuvo, o aš troškau, kad ji bent truputį jaustųsi karalienė.
Po mano grįžimo namo iš vadinamos meilužės, viskas tik dar labiau paaštrėjo. Ir prabėgus keliems metams mes išsiskyrėme. Tiksliau, išsituokėme. Išsiskyrėme tik trumpam. Aš išsinuomojau sau kambarį, bet netrukus nusprendėme vėl sueiti.
Žinau, kad esu tas, kuris blaškosi, nes man sunku ją palikti. O kartu gyventi tiesiog neįmanoma. Aš ją dievinu. Man ji mieliausia pasaulyje. Labai skaudu matyti vaikų liūdnus veidukus, kai mes pykstamės. Vien šiais metais buvau „tvirtai“ pasiryžęs išeiti ir pradėti kitą gyvenimą. Bet vis grįždavau atgal.
Neseniai vėl padavėm pareiškimus tuoktis, bet tą pačią dieną buvau stipriai įskaudintas. Vakare, kai jau ruošėmės miegoti, aš ją vis bučiavau. Kai ji pasakė labanaktis, aš jai palinkėjau to paties, bet po sekundės vėl pabučiavau ir palinkėjau labanaktuko, po to ir vėl. Deja, ji taip norėjo miego, kad baisiausiai įsižeidė, kad aš meilikauju ir trukdau jai miegoti. Man ji visada buvo mieliausia, su ja aš galiu į pasaulio kraštą keliauti, bet ji kažkodėl to niekada nenorėjo.
2014 01 14 vėl turėtume tapti oficialias sutuoktiniais, bet nežinau, ar aš tam besiryšiu...
Trond
***************
Šis rašinys yra konkurso „Didžiausia mano gyvenimo paslaptis“ dalis. Kviečiame dalyvauti! 5 geriausių istorijų laukia J. K. Rowling nauja knyga „Netikėta vakansija“ su pačios autorės autografu, kurią išleido leidykla „Alma littera“.
***************
